iškėlė rankas. – Nesipeškit. Prisiminkit, priešai laukia ten, toliau, o ne čia.
Meisas išlaikė įbestą Džesės žvilgsnį. Jos akyse žvilgėjo išdaigėliškas linksmumas ir meldė jį atsakyti tuo pačiu. Na, čia ne vieta. Hiustonas teisus. Meisas sriūbtelėjo karštos kavos. Nusideginęs liežuvį, jis vos nepaspringo, bet tikrai nesiruošė jiems to parodyti.
– Gerai, – šiurkščiai rėžė jis. – Gali šį vieną kartą man nupirkti pietus.
Džesė nusišypsojo tarsi vilkė.
– Kaip miela iš tavo pusės, agente Filipsai.
– Taigi, papasakok man apie tą viziją, kurią matė Kaja Alseon, – pasiūlė Meisas, kai jie patogiai atsisėdo ant nedidelio raudonos odos kampo Auksiniame drakone. Triukšmas sausakimšame kinų restorane buvo stebėtinai mažas. Padavėjai, apsirengę nepriekaištingai išlygintomis juodomis kelnėmis ir baltais marškiniais, skrajojo tarp dvidešimties sėdimųjų kampų ir trisdešimties stalelių, patarnaudami tarsi neįkyrūs drugeliai. O Meisas su Džese nuo didelio padėklo smagiai kirto bent aštuonis skirtingus patiekalus. Džesės apetitas buvo nepasotinamas. Valgomąsias lazdeles ji valdė kaip tikra profesionalė, pastebėjo sužavėtas Meisas. Ją, kaip karo lakūnę, į priekį visą dieną varė turbūt tik adrenalinas. Meisas žinojo, kad toks stresas energiją gali sudeginti siaubingai greitai.
Džesė į burną įsimetė mongoliškos jautienos gabalėlį ir pasimėgavo skoniu. Ji tikrai ne iš tų moterų, kurios nuolat valgo tik salotas, kad nepriaugtų svorio.
– Kaja – grynakraujė rytų čerokė, – prakalbo ji. – Viena iš pirmųjų indėnių moterų, kurios tapo karo lakūnėmis. Kaja tarnavo laivyne, ji pilotavo naikintuvą F-14 Tomcat. Kovėsi Afganistane ir Irake ir yra pašovusi du priešo lėktuvus.
Kilstelėjęs antakius, Meisas tarė:
– Nieko sau.
– Nemalk šūdo, Šerlokai.
Džesė plonais pirštais grakščiai pakėlė krevetę tešloje; Meisą šis vaizdas tiesiog užbūrė. Šioje moteryje slypėjo tiek daug moteriškumo… O juk ji pati buvo pašovusi du priešo lėktuvus. Nepaisant įžūlios jos pastabos, Meisui neatrodė, kad prieš jį sėdi kieta karo lakūnė. Jis matė tik mielą ir linksmą moterį, kurios šypsena tirpdė apledijusią dykynę jo viduje. Jis žinojo, kad išvaizda gali būti apgaulinga. Džesika Meril jam priminė išdykusią fėją, nežemišką padarą. Tačiau jos kūnas buvo tvirtas ir moteriškas. Meisas tikėjosi, kad ji nepastebės, jog jis dėl jos seilėjasi.
– Juk tu nebūsi vienas iš tų tipų, kurie man kartoja: Laukinuke, tu nepraustaburnė. Užsičiaupk? – nusijuokė ji dusliai.
– Ar atrodau nustebęs?
– Taip. Žinau, kad jūs, CŽA agentai, ir turite būti tokie manieringi ir pasitikintys savimi, bet gal galėtum bent truputį atsipalaiduoti? Esi per daug įsitempęs.
Žvilgtelėjęs į Džesę, kuri vis dar tebekramsnojo krevetę, jis šyptelėjo puse lūpų. Kai ji apsilaižė pirštus, Meisui kelnės tapo ankštos. Jis pajuto pirmuosius aistros pliūptelėjimus ir suvokė, kad jau seniai nesijuto toks gyvas. Ši moteris ir nesuvaržyta jos prigimtis sujaudino jį taip, kaip jis jau nebesitikėjo moterį jį paveiksiant.
– Buvau uždarytas kambaryje tris mėnesius ir užsiėmiau vertimu, todėl mano bendravimo įgūdžiai šiek tiek atbukę.
Kikendama ji tarė:
– O, jokių problemų, drauguži. Pabūk su manimi porą dienų, ir aš padarysiu iš tavęs tikrą atitrūkėlį.
– Atitrūkėlį?
– Taip, lakūnų slengas. Na, supranti, tapsi atsipalaidavęs. Niekas neberūpės.
– Pajėgsi tai padaryti per dvi dienas? – paklausė jis ramiai, lazdelėmis gnaibydamas mongolišką jautieną.
Džesika kaukštelėjo savosiomis lazdelėmis per jo lazdeles, ir tekštelėjo jautieną atgal į lėkštę. Palinkusi į priekį, ji sušnibždėjo:
– Nori lažintis?
Jos veide spindėjo vilkiška šypsena. Akys primerktos. Metančios iššūkį. Ieškančios bėdų. Lėtai patraukęs lazdeles toliau nuo jos, Meisas tarė:
– Nesilažinu.
– Koks tu nuoboda!
– Tu visada tokia maloni savo kolegoms?
– O ne. Aš dar blogesnė!
Ji ėmė baksnoti savo lazdelėmis jo delną, ir jautienos sultinys nuvarvėjo ant riešo plaukelių.
Džesei velniškai patiko įsiveržti į griežtą, konservatyvų Meiso pasaulį. Ji stebėjo, kaip tiesūs jo antakiai iš susierzinimo sulimpa į vieną liniją ir jis, atitraukęs ranką, pagriebia servetėlę nuo kelių, kad nusivalytų skystį.
– Galiu lažintis, kad vaikystėje buvai viena iš tų niekšelių, kurie pradėdavo mėtytis maistu.
– Ir kaipgi tau pavyko atspėti, žvalge? – sušnibždėjo Džesė.
Ji pasilenkė dar labiau, abiem alkūnėmis pasirėmusi ant raudona staltiese užtiesto stalo. Išsiviepė, o akys linksmai žibėjo. Meisui užvis labiausiai patiko ta raudona ugninė sruoga šviesiuose jos plaukuose. Laukinukė. Taip, jokių pokštų, drauguži. Ji nejuokauja. O tu?
Jis nenorėjo atsakyti į tą klausimą.
– Kažin, ką tu veikei vaikystėje? Buvai iš tų, kurie slepiasi tolumoje ir stebi kitus?
– Ką nors nudursi tomis savo lazdelėmis, – pasakė jis, ant kelių vėl pasidėjęs servetėlę.
– Bet kas gali tapti ginklu. Turėtum tai žinoti.
– O, aš žinau. Tu pati kaip patranka.
– Taip?
– Taip. – Jis nužvelgė dimsamus. – Neduosi man maisto?
– Gal…
Jam patiko tos papūstos lūpos ir karštas žvilgsnis, kuriuo ji nužvelgė vėl atsilošdama krėsle.
– Kalbi rimtai? – paklausė jis.
– Kokia atrodau, tokia ir esu.
– Ir tu tokia visą laiką?
– Taip. Reikėjo pasiklausti Gyvatės, mano kolegos. Po Peru dangų mes blaškomės kartu. Krečiame pokštus, iš kurių raitomės iš juoko, kol medžiojame blogiečius.
– Gyvatė? Tai moteris ar vyras?
– Žinoma, moteris. Mūsų eskadrilė Peru sudaryta beveik tik iš moterų. Mus nuolat persekioja rusų samdiniai, kuriems sumoka narkotikų baronai. Jie paskui mus pasiunčia karinius sraigtasparnius Juodasis ryklys.
Jos
