netikros, – Kalisa apžiūrinėjo nuotakos veidą. – Neįmanoma, kad kas nors būtų toks panašus į mane.
Tai buvo pokštas. Tikriausiai buvo tokių jos nuotraukų, kurias kažkas pasisavino be jos žinios.
– Gal dalyvavai klonavimo eksperimente?
– Abejoju, kad žmonės buvo klonuojami, kai gimiau.
– Tikiuosi, kad tai nedaroma ir dabar, – vylėsi Megana. – Žinai, yra dar viena galimybė.
Kalisa laukė. Megana ir toliau tylėjo. Kalisa pakėlė akis.
– Kokia?
– Kad turi identišką dvynę, – pasakė draugė.
Kalisa papurtė galvą.
– Buvai įvaikinta.
– Buvau beveik metų, kai mane įvaikino. Mama būtų žinojusi apie seserį dvynę. Ji būtų man pasakiusi.
Džilda Smit nebuvo labai smulkmeniška moteris. Ji mėgo cheresą ir prisiminimai apie ją nebuvo patys geriausi. Bet ji nebūtų galėjusi pamiršti, kad jos įvaikinta mergaitė turėjo dvynę.
Megana pabrėžtinai pažiūrėjo į ekraną.
– Gal jus išskyrė?
– Kas galėjo tai padaryti? Ir kodėl būtų laikęs tai paslaptyje?
– Čia parašyta, kad ji – Darsė Rivers. Dabar – Darsė Kolborn.
– Mano tikrasis vardas buvo Forpė.
– O pavardė – Smit. Tie, kas įvaikino Darsę, pakeitė ir jos vardą.
– Negali būti, – paprieštaravo Kalisa, nenorėdama pripažinti Meganos spėjimo logiškumo. – Tiesiog negali.
Megana gūžtelėjo pečiais, nebeturėdama ko pridurti.
Apžiūrinėjant moters nuotraukose veido bruožus, Kalisai spaudė krūtinę ir ėmė keistai mausti galūnes. Ji stengėsi suvokti naujieną.
Panašumas buvo per didelis, kad būtų atsitiktinis. Jei tai nebuvo sudėtingas nuotraukų padirbimo pokštas, buvo reali galimybė, kad ji turėjo slaptą dvynę.
– Turėtum jai paskambinti, – nusprendė Megana. – Gal ji gali suteikti mums paskolą.
– Netikiu, kad tai pasakei, – pasibaisėjo Kalisa.
– Ji ką tik ištekėjo už milijardieriaus.
– Na ir kas? – Kalisai visiškai nerūpėjo Kolbornų pinigai.
– Vos tave pamačiusi…
– Ji nepamatys manęs.
– Kodėl?
– Nes nebūsiu kaip tie žmonės.
– Tikrai? Kokie žmonės?
– Seniai prarasti giminaičiai, pasirodantys kaip tik tada, kai žmogus praturtėja.
– Neprivalai prašyti jos pinigų.
Kalisa neketino apsikvailinti.
– Nesvarbu, prašysiu ar ne. Jie pamanys, kad visus tuos metus laukiau, bet kaip tik dabar nusprendžiau pasirodyti.
– Greičiausiai ji pati tai pasiūlytų.
– Liaukis.
– Mes jai grąžinsime.
– Matai? – tarė Kalisa. – Net tu galvoji, kad siekiu pinigų. O pažįsti mane geriau nei kas nors kitas.
– Jai tikrai netrūktų kelių tūkstančių. Laikinai!
Kalisa išjungė naujienų svetainę ir atidavė draugei planšetę.
– Ne, ne ir dar kartą ne.
– Negali to ignoruoti.
– Stebėk mane.
Railis Elisas buvo susijaudinęs ir išsigandęs. Jis neseniai išplėtė aviacijos fabriką, pasirašė svarbią pardavimų sutartį, už milžinišką paskolą nusipirko komercinį pastatą ir jo kreditas pasiekė maksimalią ribą. Eliso oro bendrovė žengė į visiškai naują egzistencijos etapą.
– Tuojau pakelsiu jungiklį, – tarė jis Veidui Kormakui Sietle, su kuriuo kalbėjosi telefonu.
– Sveikinu, – tarė Veidas. Jam priklausė įmonė Zoom Tac, tiekianti didžiąją dalį dalių naujiesiems E-22 lėktuvams.
Railis pakėlė jungiklį ir patalpą apšvietė lempos. Įsijungė kompiuteriai ir visi techniniai įrenginiai. Šimtas darbuotojų linksmai pasveikino vieni kitus.
Iš tiesų jis neįjungė visko vienu jungikliu. Stotyse dirbantys prižiūrėtojai ir meistrai įjungtas šviesas priėmė kaip ženklą pradėti. Buvo rugpjūčio šešioliktoji, aštuonios valandos ryto, pirmoji darbo naujoje vietoje diena.
Railis visiems pamojavo ir pasveikino nuo pakylos trečiame aukšte.
– Laikrodis pradėjo tiksėti, – pasakė jis Veidui.
Jaudulys pamažu nurimo ir visų dėmesys nukrypo į užduotis.
– Dabar telieka panaikinti trukdžius tiekimo grandinėje, – tarė Veidas.
– Pagaliau atvyko pagal užsakymą pagamintos kniedės. Geros kokybės, iš lakštinio metalo. Ar gavai naujųjų dalių sertifikatus? – Railis tilteliu nuėjo į savo kabinetą, storos durys nepraleido triukšmo.
– Vaikinai tuo rūpinasi.
– Puiku, – jis susmuko kėdėje.
Naujas kabinetas buvo nedidelis ir praktiškas, su dideliais langais, atveriančiais gamyklos vaizdą. Gamybos ir pardavimo vadybininkų kabinetai buvo šalia, o įvairių skyrių prižiūrėtojai turėjo postus visoje gamyklos teritorijoje.
Iš įpročio po visų pastarųjų statybų Railis mūvėjo darbines kelnes su kišenėmis, vilkėjo sportinius marškinėlius ir avėjo plienu kaustytus batus. Jis norėjo nusileisti laiptais ir prisijungti prie darbininkų, bet suprato, kad turėjo likti prie vairalazdės.
Įmonėje trijose pamainose dirbo daugiau kaip šimtas penkiasdešimt darbuotojų. Jiems reikėjo vadovo, o ne kolegos. Jis turėjo susikaupti į strateginius įmonės tikslus.
– Sėkmės, – palinkėjo Veidas.
– Pakalbėsime po kelių dienų, – atsakė Railis ir baigė pokalbį.
Atsirėmęs kėdėje, jis susimąstė apie tėvą, Daltoną Kolborną. Šis vyras niekada nepripažino Railio teisėtu sūnumi, niekada neparėmė ir
