vyriškas balsas.
– Ką čia veiki?
Megana pakėlė galvą, o Kalisa atsisuko.
Tai buvo vyras iš restorano ir jis atrodė supykęs. Pirmiausia ji pagalvojo, kad jos sutrukdė jam vakarieniauti. Bet jos visiškai netriukšmavo. Juk azalijų sodinimas negalėjo būti toks nemalonus reginys.
Kalisa išsitiesė ir atsisuko veidu į jį.
– Ar mane persekioji? – reikliai paklausė jis.
Tokio klausimo ji nesitikėjo.
– Ar aš ką?
– Stebėjai mane.
– Tik todėl, kad jūs stebėjote mane.
Vyras mostelėjo į karučio pusę.
– Ką tai reiškia?
– Tai – azalijos, – atsakė Megana Kalisai už nugaros.
– Sodiname azalijas, – paaiškino Kalisa ir, ištiesusi pečius, sukryžiavo rankas ant krūtinės.
Jis ironiškai prunkštelėjo.
– Priešais mano langą.
– Jums priklauso šis restoranas? – sarkastiškai paklausė ji. Jei jis priklausytų restorano valdžiai, žinotų, kad jos buvo pasamdytos savaitei.
– Turiu omenyje langą prie mano staliuko.
– Net neįsivaizduoju, kas esate, – pasakė Kalisa. – Be to, man tai visai nerūpi. Atleiskite, turime pabaigti darbą.
– Neįsivaizduoji, kas esu? – netikėdamas paklausė jis ir parodė nykščiu virš peties. – Galiu lažintis, kad net nenutuoki, jog vakarieniauju su Pjeru Šaronu?
Kalisa refleksyviai pažiūrėjo į langą, paskui įsmeigė akis į nepažįstamąjį.
– Tikrai ne.
Vyras primerkė plieno pilkumo akis.
– Pakviesiu vadybininką, – tarė Megana.
– Ne, nepakviesi, – atkirto vyras.
– Nesupratau? – paklausė Kalisa ir atsistojo ryžtinga poza. – Manote, galite mus sulaikyti?
– Jūs tik gąsdinate, – pasitikinčiai tarė jis ir kritiškai nužvelgė jos aprangą. – Nenorėsi aiškinti viso to vadybininkui.
– Aiškinti, kodėl sodiname gėles?
– Aiškinti, kodėl mane persekiojate.
Kalisa mėgino sugalvoti paaiškinimą. Šis vyras kaltino ją šnipinėjimu. Ką jis veikė, kad būtų šnipinėjamas?
– Ar jūs nusižengiate įstatymui? – Gal jos netyčia susidūrė su kažkokiu nusikaltimu arba nacionaliniu saugumu? Ar turėtų išsigąsti?
– Negaliu patikėti, kad jis tave atsiuntė. – Vyras atrodė sutrikęs, jo balsas tapo nebe toks aštrus. – Kodėl jis tai padarė? Kam?
Kalisa iš kišenės ištraukė vizitinę kortelę ir ištiesė vyrui.
– Mozaikinis peizažas, – tarė ji. – Tai mes.
Vyras neryžtingai paėmė kortelę ir perskaitė.
– Aišku, – tarė jis, šiek tiek nustebęs. – Bet kodėl tu?
Ji pamėgino atsakyti į keistą klausimą.
– Nes turiu kraštovaizdžio projektavimo diplomą.
Jis atsitraukė.
– Kalbi rimtai?
– Visiškai.
Vyras įdėmiai nužiūrėjo Kalisos plaukus ir drabužius.
– Bet tai visiškai nelogiška.
– Geriau pagalvojus, tai labai logiška, – paprieštaravo Kalisa.
Jos nuogąstavimai atslūgo. Vyras atrodė labiau sutrikęs nei piktas.
Jis papurtė galvą.
– Kodėl jis būtų atsiuntęs žmoną? Nebūtų to padaręs…
– Aš netekėjusi, – tarė Kalisa.
– Nemeluok.
– Kalisa? – įsiterpė Megana.
– Rimtai, – tikino Kalisa. Ji nusimovė pirštinę nuo kairės rankos ir parodė jam pirštus.
– Deimantas, greičiausia, guli seife.
– Kalisa…
– Neturiu seifo.
Megana suėmė jos petį ir žengė artyn.
– Kalisa, jis mano, kad tu Darsė.
Kalisa atsisuko ir pažvelgė į draugę.
– Ką?
– Ji ir yra Darsė, – pasakė vyras.
– Darsė, – pakartojo Megana, reikšmingai žiūrėdama į draugę.
– Darsė Kolborn? – paklausė Kalisa ir staiga jai viskas paaiškėjo.
– Tai absurdiška, – piktinosi vyras.
Kalisa vėl atsisuko į jį, supratusi, kad viskam yra labai paprastas paaiškinimas.
– Supratau. Aš – ne Darsė Kolborn. Esu šiek tiek į ją panaši.
– Šiek tiek? – paklausė Megana.
– Žaidimas baigtas, – perspėjo vyras.
– Nėra jokio žaidimo ir jis nebaigtas. Aš – Kalisa Smit. Galiu įrodyti. Turiu asmens dokumentą.
Jis žiūrėjo į ją, o laikas ėjo. Galėjai matyti, kaip stengiasi suvokti situaciją.
– Kodėl esate nusiteikęs prieš Darsę Kolborn? – paklausė Kalisa.
– Aš jos net nepažįstu.
– Todėl ir susipainiojote. Ji gerokai skiriasi nuo manęs.
– Pažįstate ją? – paklausė jis.
– Mačiau vaizdo įrašą.
– Jos – dvynės, – paaiškino Megana.
– Dar to nežinome, – atsakė
