auksinis vaikas.
– Nagi, Šeinai, – kreipėsi Railis tuščiame kabinete, gailėdamasis, kad neturi tekilos ar bent jau alaus, kad pakeltų tostą. – Pažiūrėkime, ar neteisėtas tavo brolis gali tapti lygiaverčiu konkurentu.
Supypsėjo telefonas – atėjo žinutė. Railis nuvijo mintis į šalį ir pažiūrėjo. Žinutė buvo nuo studijų draugo Eštono Vatsono. Ten buvo nuotrauka su užrašu: Netekau žado.
Netrukus atėjo antra žinutė: Susipažinau su nuotaka.
Railis smalsiai paspaudė nuotrauką. Joje buvo Šeinas, vilkintis smokingu, su dailia moterimi kaštoniniais plaukais, balta nėriniuota suknele. Ji buvo liekna, ryškiomis žaliomis akimis ir nepriekaištinga oda, ir neabejotinai gautų dešimtuką seksualumo skalėje. Nors, kalbant apie Šeiną, to buvo galima tikėtis.
Kabineto durys atsivėrė ir įžengė Eštonas.
– Ji tikras perliukas. Pavojinga, kaip visos.
– Neatrodo pavojinga, – nesusilaikęs paprieštaravo Railis. Moteris atrodė graži, stilinga ir labai laiminga. Tiesa, ką tik buvo ištekėjusi už milijardieriaus, o prabangios vestuvės, kaip buvo rašoma, kainavo kelis šimtus tūkstančių dolerių. Tai būtų pavertę net pačią pavojingiausią moterį laiminga.
– Jei jos nesupykdai, – tarė Eštonas.
– Iš kur ją pažįsti?
– Ji buvo Dženiferės kambario draugė.
– Dženiferė?
Eštonas perdėtai atsiduso ir atsisėdo ant vienintelės kėdės lankytojams.
– Susitikinėjome keturis mėnesius.
– Ar buvau ją sutikęs?
– Taip, bent kartą. Neabejoju, kad buvai. Šviesūs plaukai, žydros akys, puikios kojos.
– Apibūdinai visas merginas, su kuriomis susitikinėjai nuo studijų laikų.
– Ji buvo kitokia. Bet nesvarbu. Šeinui nepasiseks. Galėčiau lažintis.
– Geriau ji būtų atitekusi kam nors geresniam, – sumurmėjo Railis.
Eštonas nusišypsojo ir nusisuko į stiklinę sieną.
– Atrodo neblogai.
– Negaliu patikėti, kad galiausiai pradėjome veiklą.
– Žinojau, kad tau pavyks.
– Dar nepavyko. – Railis atsistojo ir pats pažiūrėjo į gamyklą. Įrenginiai veikė pilnu pajėgumu, žmonės dirbo, bet kol gaus pelno, laukė dar labai ilgas kelias. Railis tikėjosi, kad jam pavyks.
Eštonas atsistojo šalia.
– Pavyko. Net nepastebėsi, kaip turėsi daugiau klientų nei gali aptarnauti.
– Tikriausiai nepatikėsi, bet galvojau apie Daltoną.
– Rimtai?
– Galvojau, kad jis, tikriausiai, viską pradėjo taip pat. Su tokiomis pat baimėmis, viltimis ir rizika.
Eštonas ne iš karto atsakė. Galiausiai mąsliai prabilo.
– Žinai, tu labiau panašus į jį nei Šeinas.
– Tai nėra mano tikslas. – Railis nesižavėjo biologiniu savo tėvu, netgi nekentė jo.
– Šeinui viskas buvo patiekta ant sidabrinio padėklo. O tu turėjai savo jėgomis išsikovoti viską, ką turi.
– Turiu didžiulę skolą ir laviruoju ant bedugnės krašto.
– Dėl to tai dar labiau jaudina, – tarė Eštonas. – Kas nerizikuoja, negeria šampano.
– Ar todėl taip skraidai? Dėl adrenalino?
Eštonas buvo malūnsparnio pilotas, o laisvomis dienomis savanoriavo įvairiose paieškos ir gelbėjimo operacijose. Jis ryždavosi net patiems pavojingiausiems skrydžiams.
– Žinoma, – atsakė Eštonas, gūžtelėjęs pečiais. – Ir dar dėl to, kad tai patinka moterims.
– Tarsi kada nors turėjai rūpesčių su moterimis. – Kažkodėl Railis dar kartą pažiūrėjo į Šeino ir jo nuotakos nuotrauką.
– Jos vardas – Darsė Rivers, – tarė Eštonas.
Smaragdinėse moters akyse buvo kažkas hipnotizuojančio, sodrioje šypsenoje – kažkas paslaptingo. Staiga Railis įsivaizdavo blizgančius jos plaukus, išsidraikiusius ant baltos pagalvės. Jis pasimuistė ir paskubomis nuvijo tą vaizdą.
– Manai, jis padarė klaidą? – paklausė Eštono.
– Jis padarė milžinišką klaidą. Ta būtybė turi gnyples.
– Tikiuosi, kad ji jį išblaškys, – pasakė Railis.
Nuo šiol jiedu su Šeinu sieks tų pačių sutarčių aviacijos srityje. Tai, kad jis neseniai vedė dailią moterį, galėjo suteikti Railiui pranašumo.
Patrauklus, dailiai apsirengęs vyras jau antrą kartą sugavo Kalisos žvilgsnį pro restorano langą. Jis atvirai į ją žiūrėjo, kol ji karučiu vežė tris azalijas per apšviestą restorano sodą.
Buvo malonu galvoti, kad ji jam patiko. Vyras buvo labai patrauklus, tamsiomis akimis, tiesia nosimi ir kampuotu smakru, kuriančiu galios įspūdį. Ji mūvėjo purvu išteptais džinsais, vilkėjo žaliais išblukusiais marškinėliais ir avėjo nudėvėtais darbiniais batais. Plaukus buvo susirišusi į uodegą. Bent jau ryte. Dabar jie greičiausiai priminė žiurkės lizdą. O rytą užteptas blakstienų tušas, tikriausiai, buvo seniai nubyrėjęs.
Bet ne, tas vyras negalvojo, kaip gauti Kalisos telefono numerį. Sprendžiant iš didėjančio nepasitenkinimo, jį erzino nešvari ir netvarkinga jos išvaizda, kol jis norėjo pasimėgauti skaniu maistu. Ji toliau žingsniavo, susikaupusi į akmenukus, kliūvančius už karučio rato, kol galiausiai sustojo tarp dviejų magnolijų prie supiltos gėlių lysvės.
– Dviejų žingsnių tarpas man atrodo tinkamas, – nusprendė Megana ir išsitiesė, iškasusi tris duobutes.
Kalisa sukaupė dėmesį į lysvę, supiltą palei plieno tvorą.
– Jei visžaliai augalai bus tinkamai apkarpomi, šis sodas atrodys nuostabiai.
Vieną dieną, kai finansinė padėtis leis, Kalisa norėtų pavakarieniauti šioje vietoje. Jos žvilgsnis vėl nukrypo į langus, atskleidžiančius elegantišką vidinę restorano dalį.
Vyras vis dar žiūrėjo į ją ir ji paskubomis nusisuko. Tikriausiai jam tiesiog buvo smalsu, ką jos daro, nors tai turėjo būti akivaizdu. O galbūt jam tiesiog atsibodo jo kompanionė ir jis mėgino prasiblaškyti.
Ji paslapčia nukreipė žvilgsnį
