style="font-size:15px;"> Beno balsas sugrąžino ją iš prisiminimų apie paskutinįjį, persunktą kaltės jausmo, nemaloniai reiklų telefoninį pokalbį su motina.
– Ką? Atsiprašau, neišgirdau.
Benas žaviai, it nusižeminęs, nusišypsojo.
– Kokia nesukalbama draugija.
– Tai ne dėl tavęs, – Chloja visiškai abejingai užsikišo plaukus už ausų. – Grįžimas į Bafalą gadina nuotaiką.
– Kaip nemalonu. Kas tau nutiko Bafale?
Chloja ironiškai nusijuokė.
– Sunkus klausimas.
Beno antakis klausiamai šoktelėjo.
– Vykstu aplankyti šeimos, – ji nepridūrė pirmąsyk po ketverių metų, nes dėl tos žiaurios prievolės nuo nervų ir baimės susitraukdavo skrandis.– Išteka mano mažoji sesutė,– teprisivertė pasakyti. Dieve, kodėl čia taip karšta? Ji kilstelėjo kėdėje ir atvėrė viršutinę ventiliacijos angą.
– Na, suprantu… – Benas padarė pauzę leisdamas Chlojai suvokti, kad jai nepavyko nuslėpti tikrųjų jausmų. Jis pakeitė temą: – Visai nelinksma. Žiedai lyg plonos grandinės. Surakina meilę. Štai taip.
Pasiūlyta maloni pagalba, bet Chloja buvo per giliai įklimpusi, kad išsigelbėtų.
Vestuvės… Tai pabaiga. Žlunga santykiai. Lieka griuvėsiai. Pralėkusi minčių labirintais sustojo ties tai tikrai ne mano reikalas. Ji patraukė žemyn priekinę savo juodų marškinėlių dalį.
Nepaisydamas, kad merginą išpylė šaltas prakaitas ir ji ėmė tankiau kvėpuoti, Benas stengėsi tęsti neįpareigojantį pokalbį.
– Gerai, kad nusprendei skristi į Bafalą keliomis dienomis anksčiau. Ši pūga tikrai keičia tavo atvykimo laiką.
Chloja pakratė galvą.
– Nesiruošiau vykti anksčiau. Sesuo išteka rytoj.
Benas gerokai nustebo išgirdęs, kad Chlojos sesuo, užuot socialiniuose tinkluose paskelbusi apie pasibjaurėtinas vaišes, įdėjo savo žvilgantį keturių karatų sutuoktuvių žiedą. Chloja tai įvertino.
– Tavo sesuo išteka eilinį sausio mėnesio ketvirtadienį?
– Tu nustebai, nes niekada jos nebuvai sutikęs,– paaiškino ji.– Kas pažįsta mano seserį, nieko daugiau negali tikėtis, tik kad ji šeimos ir draugų elektroninius paštus užkimš prašymais pasiimti laisvadienius. Negalima leisti, kad ji keturis šimtus žmonių trukdytų tokiais niekais kaip savimyliškų, begalinių fantazijų aprašymai, pasakojantys apie žiemiškas stebuklingas vestuves, vyksiančias per jos gimtadienį.
Benas linktelėjo.
– Vadinasi, jūs esate artimos? – gudriai užklausė jis.
Chloja nustebusi nusišiepė, bet pagaliau atgavo kvapą. Vyras nuramino ją, visai to nesuvokdamas.
– Tu šmaikštuolis, Benai.
– Tai talentas.
Jis patraukė pečiais ir atlaisvino savo safyrų spalvos šilkinį kaklaryšį. Šiek tiek sumišusi Chloja sulaikė kvėpavimą, bet šį sykį ne dėl krūtinę užplūdusio skausmo. Tai buvo šiltesnis jausmas, mažiau skausmingas.
Po Patriko ji nesusitikinėjo su jokiu kostiumuotu vyriškiu– nė nežiūrėdavo į tokius. Chlojai labiau patiko blogi, prastos reputacijos vaikinai, kokie buvo nepriimtini jos tėvams. Tai kodėl ponas Amerikos Ateities Verslininkas privertė ją rimtai sudvejoti?
Merginai nepavyko perprasti savo keistos reakcijos. Jųdviejų žvilgsniai susitiko, kai iš garsiakalbio virš Chlojos galvos pasigirdo elektroninis garsinis signalas.
– Labas vakaras, keleiviai. Kalba lėktuvo kapitonas. Dėl techninės priežasties ir artėjančios pūgos numatytas skrydis neįvyks.
Lėktuvą užplūdo masinės dejonės.
– Skrydžio įgula išdalys jums nuolaidų korteles, leidžiančias apsistoti bet kuriame vietiniame viešbutyje, pas puikius Jetopia partnerius. Jūsų įlaipinimo bilietas galios į rytojų perkeltam skrydžiui į Bafalą, jei tik leis oro sąlygos. Jeigu turite klausimų arba negalite skristi rytiniu aštuntos valandos reisu, prašome pasikalbėti su įgulos nariais. Dar kartą dėkojame, kad pasirinkote Jetopia, ir atsiprašome už nepatogumus.
– Ką reiškia tas rytoj?– Jos balse nuskambėjo aiški nerimo gaidelė, bet Chloja buvo išdidi, todėl įsigudrino neburnoti.
– Duodu ranką nukirsti, kad tas rytojus reiškia poryt.
– Ei, Benai?
– Ką?
– Pavadinau tave šmaikštuoliu, ir tą žodį atsiimu atgal.
Jis numojo ranka.
– Su sąlyga, kad tebegalioja iš kojų verčiantis gražuolėlis.
Ji net neįstengė įvertinti sąmojo. Vidun skverbėsi realybė. Negaliu įstrigti Čikagoje. Turiu pasiekti Bafalą. Dar šįvakar. Vakare vyks vestuvių repeticija, po jos– vakarienė. Šeima tikisi sulaukti Chlojos.
Beno žvilgsnis nukrypo į už galvos esantį apvalainą langelį, ir Chloja žvilgtelėjusi lauke pastebėjo grėsmingą sniego šuorą. Geriau jau eiti iš čia.
Chloja giliai įkvėpė suplėkusio salono oro, persmelkto stiuardo dezodoranto kvapu. Įkliuvom. Ji stebėjo, kaip Benas iš viršutinės švarko kišenės išsitraukęs išmanųjį telefoną pirštais slydinėjo ekranėliu. Jis, kaip ir dauguma kitų keleivių, su kažkuo dalijosi žinute apie įvykius.
Chloja neprisivertė padaryti to paties. Ji iki vakaro nebeparvyks ir jau nepatenkins šeimos lūkesčių. Kaip nesėkmingai prasidėjo jai svarbaus susitaikymo kelionė…
Dar kartą giliai atsidususi, ji giliau įsmuko į kėdę ir vėl įsmeigė žvilgsnį į priekyje esančią kėdę.
Ji įstrigo Čikagoje.
Su jai nepatinkančia šukuosena.
Ir dar tas piktas Mastersonų klanas, pasiruošęs ją sudraskyti už tai, kad sutrypė garbingą šeimos vardą.
Blogiau būti negalėjo.
– Ir vėl tą patį darai?
– Ką darau? – paklausė ji, neatplėšdama akių nuo nutrintos vinilo kėdės atlošo.
– Pasiutusiai dūsauji, – paaiškino Benas.
– Berods, nepaprastai rūpiniesi visai nepažįstamų subjektų emocine sveikata? – mergina kiaurai pervėrė jį žvilgsniu. – Gal tu smegenų daktaras? Jei kreipčiausi į psichoterapeutą, siaubingai pradžiuginčiau
