nekreipė dėmesio į jį ir jo dizainerio kurtą drabužį, ramiai sau kramtė dešiniojo nykščio nagą.
Motina bus nepatenkinta sužinojusi, kad Chloja neparsiras dieną prieš vestuves. Tradiciškai jaunosios šeima susirenka priešvestuvinės vakarienės. Išsyk kris į akis, kad nėra kitos dukters, ir kils apkalbų.
Ji giliai įkvėpė. Benas buvo teisus, užsiminęs apie likimo dovanėles. Nėra prasmės įvykus nelaimei kamuotis, nes neįmanoma nieko pakeisti. Net ir suvokus tai, jos nuotaika nepakito.
– Hmm, tavo pavardė Mastersonas?
Jis linktelėjo.
Chloja ant krūtinės sukryžiavusi rankas priglaudė galvą prie kėdės atkaltės, užsimerkė ir sumurmėjo:
– Prakeiktas Neilas Daimondas.
Nutiko taip, kad antrasis nuolaidų kuponas greitai neatsirado. Ta suokalbininkė didžiakrūtė tyčia neskubėjo, mat norėjo įsitikinti, kad Benas jau bus toli, kai Chloja pasieks terminalą. Chlojai buvo gėda pripažinti, kad, pagaliau po dvidešimties minučių su nuolaidų kortele rankoje, atsiimdama bagažą pasidairė Beno.
Atsiėmusi lagaminą, ji įsitaisė pilname žmonių priemiestiniame traukinyje, o po valandėlės pagaliau užsiėmė vietą vienoje iš septynių eilių viešbučio vestibiulyje. Tas ilgas laukimas, kai esi taip arti dušo ir lovos, vedė iš kantrybės tol, kol prieš ją laukusiai šešių asmenų šeimai buvo pasakyta, kad viešbutyje nebėra kambarių.
Chloja mintyse greitai paskaičiavo. Sprendžiant iš to skaičiaus nuvargusių keliautojų, užtvindžiusių registratūrą, bus labai daug nuviltų žmonių, kurie šiąnakt turės eiti į pūgą, kad susirastų prieglobstį kitur.
Chloja tvirčiau suėmė rankinės diržą.
Maldauju, kad nebūčiau viena iš jų.
Kai plinkantis registratorius jai nusišypsojo, Chloja priėjo prie registracijos stalo.
– Sveiki atvykę į viešbutį. Kaip šįvakar galėčiau jums padėti? – Jo balsas buvo stulbinamai malonus – juk dirbo su grupe priekabių įstrigusių keliauninkų.
– Labas. Ar turite man kambarį? – Jie privalėjo rezervuoti kambarį. Ji nereikli, sutiktų čia apsistoti, net jei kriauklė ir sudedamoji lovelė būtų koridoriuje.
– Tuoj patikrinsiu, ką turime. Kuo jūs vardu?
– Chloja Masterson.
Tas tarškantis kompiuterio klavišų garsas, primenantis bombos laikmačio tiksėjimą, jai sukėlė nervinę įtampą.
– Štai. Vienai nakčiai, neklystu?
– Taip, – žodis išsprūdo kaip atodūsis, ir Chlojos pečiai išsitiesino. Ji net nenutuokė, kad teks išgyventi tokią įtampą.
– Puiku, jums palikome 224 kambarį. Ar duoti magnetinę kortelę?
Chlojos akys išsiplėtė iš nuostabos.
– Labai norėčiau eiti į kambarį.
Nė kiek nesutrikęs vyras plastikinį raktą-kortelę perbraukė per kortelių skaitytuvą ir su šypsena padavė jai.
– Jūsų kambarys yra antrajame aukšte. Išėjusi iš lifto pasukite į dešinę.
Chloja užtruko, kol atsegė rankinę.
– Ar nereikia mano kreditinės kortelės arba nuolaidų kupono? – ji iš puspalčio kišenės ištraukė suglamžytą slidų popierėlį ir ištiesė vyrui. – Teko nemažai pavargti, kol jį gavau.
– Tai nebūtina. Ryte jums išvykstant bus išrašyta sąskaita.
Neįtikėtina.
– Puiku, – mintyse pakeiksnojusi didžiakrūtę, ji susikišo kortelę atgal į kišenę. – Puiku, dėkui.
– Malonaus poilsio.
Jai vos pasitraukus nuo registratoriaus stalo nutiko tai, kas neišvengiama.
– Žmonės, atleiskite, – į minią kreipėsi tarnautojas. – Bijau, kad šiai nakčiai kambarių nebeturime.
Pagaliau šiandien jai nutiko šis tas gero. Chloja nuo įtūžusios minios nuskubėjo į liftą. Durys slysdamos užsivėrė. Nuotaika buvo tokia puiki, kad kildama liftu ji net neatkreipė dėmesio į skambėjusią Song Sung Blue1 foninę versiją.
Chloja lengvai surado savo kambarį, į duris įkišo kortelę galvodama tik apie dušą ir lovą.
Bet atvėrusi duris išvydo karštai atrodantį vyruką ant savo įspūdingo raumeningo kūno besivelkantį baltus marškinėlius; tai stebinčią Chloją užliejo malonumo banga.
Ach, koks puikumėlis.
Durys su trenksmu užsidarė.
Jis atsisuko, ir mergina prieš nusileidžiant baltai medvilnei spėjo pamatyti pilvo preso raumenis. Po to Chloja pakėlė akis į jo veidą.
Iš jos rankų išslydęs lagaminėlis nusileido ant kilimo dusliai trinktelėdamas. Jie be galo ilgai spoksojo vienas į kitą,– tai buvo ilgiausios, bet ir trumpiausios sekundės jos gyvenime.
– Tu tikriausiai iš manęs tyčiojiesi, – ištarė ji.
Benas plačiai nusišypsojo.
– Mieloji, tu jau namuose!
– Turėjau suprasti! Jau tada, kai registratūros darbuotojas nenorėjo imti mano kreditinės kortelės ir to kvailo nuolaidų kupono. – Chloja įkaukšėjo į kambarį, tarsi jis būtų jos, palikusi lagaminėlį ten, kur nukrito, o greta savo rankinę ir puspaltį. – Ir kodėl šiandien taip nesiseka? – paklausė ji prieš šleptelėdama ant Beno lovos ir neatplėšusi kojų nuo grindų įsispoksojo į lubas.
Benas aiškiai suprato, kad tai taikoma ne jam. Ir tai buvo puiku. Jis teikėsi pažvelgti į ją. Tiesą sakant, oro uoste atsiėmęs savo lagaminą vyras apėjo bagažo grąžinimo skyrių tikėdamasis pamatyti Chloją.
Benas turėjo pripažinti, kad tokia aštri ir karšta gražuolė kaip Chloja– lyg kokia dvidešimt pirmojo amžiaus Betė Peidž– jį labai domino. Paprastai jis susitikinėjo su maloniomis ir savimi pasitikinčiomis moterimis. Tačiau kai stebėdavo jas, su įsiūčiu žvelgiančias į jį, vargu ar į galvą šaudavo tokie apibūdinimai.
– Tavo lėktuvo draugužė su ta nuolaidų kortele mane tiek užlaikė, kad vienišas mano lagaminas sukosi konvejerio ratu, kol pasiekiau bagažo išdavimo skyrių. Po to vos nepavėlavau į traukinį, o dabar dar ir tai? Ir ant lovos nėra antklodės.
– Aš ją nuėmiau. Ar matei, kaip atrodo viešbučių antklodės, apšviestos ultravioletine šviesa?
– Tai neskoninga ir nervina. Tave
Neilo Daimondo Sena liūdna daina. (Vert. pastaba)
