style="font-size:15px;"> Džekė stengėsi giliai įkvėpti, įtraukti oro į plaučius, kad tik išsklaidytų aštrų, specifinį sukepusio Imrano kraujo kvapą.
Vyras stovėjo taip arti, kad Džekė užuodė jo odą, sodrų brangų odekoloną – tikrą, ne masinės gamybos. Priminė egzotiškus prieskonius ir karštą dykumos vėją.
Jo iškvėptas šiltas oras palietė jos antakį ir pravertas lūpas, ji įkvėpė dar giliau. Ilgos blakstienos dengė akis, jo žvilgsnis įsistebeilijo jai į lūpas. Nuo karščio jos oda bemat sublizgo, jos kraujas uždegė kūną, tarsi kas būtų prikišęs degtuką prie sausų pakurų. Oda nuraudo, nuogos krūtys įsitempė.
Džekės reakcija buvo trikdanti ir nepažįstama, ji tik suglumusi spoksojo į nepažįstamąjį, mėgindama suprasti, ką visa tai reiškia.
– Taip, ačiū. Aš… – suvokusi ji netikėtai puolė į paniką. – Nuoga! – aiktelėjo ji, paskubomis sėsdamasi ir traukdama kojas prie krūtinės.
Laimė, nepažįstamasis tamsoje atsitraukė, bet ji vis tiek stengėsi įžiūrėti, kur numetė antklodę. Norėjo tikėti, kad pati ją numetė. Kad ne šitas nepažįstamasis nutraukė.
Ji pajuto siaubą. Džekė sugriebė nuslydusią nuo lovos prabangiai išsiuvinėtą antklodę. Ji nesijautė paliesta. Neprisiminė nieko, tik tvirtų plačių delnų raminančią šilumą sau ant pečių. Bet iš kur jai žinoti?
Apsivyniojusi antklode įkaitusį kūną po kelių sekundžių Džekė atsisuko į jį.
Niekada pavojui neatgręžk nugaros.
Nepažįstamasis buvo aukštas, tikriausiai itin aukštas, nes ji irgi buvo išstypusi. Nedaug vyrų suteikdavo jai galimybę pasijusti mažute. Aukštą ūgį išryškino tiesūs ir platūs pečiai, kurie kone užpildė tarpdurį. Džekei iš pirmo žvilgsnio jis atrodė lieknas ir tvirtas vyras. Antra mintis buvo apie tai, kad jis kažką slepia.
Iš veido jis atrodė uždaras, net rūstus, tačiau žvilgsnis slėpė liūdesį. Vokai apsunkę, akys – paslaptingos. Jos ir toliau buvo įsmeigtos į ją: ačiū Dievui, kad ne ten, kur ji spaudė po ranka nuslydusį apgraibomis surastos antklodės kraštą.
Ji niekada nebuvo taip netikėtai sureagavusi. Ir tai ją trikdė ne mažiau nei jis, palinkęs prie jos.
Tramdydama kūną kaustančią blogą nuojautą Džekė staigiai truktelėjo antklodę iki pat ausų. Net nekaltas medžiagos prisilietimas prie kūno žadino jausmus, priminė apie nuogumą.
Per visus kelionių metus ji puikiai susikraudavo reikiamus daiktus. Pirmas jos išsiblaškymo ženklas – ji pamiršo įsidėti naktinius marškinius. Prieš dvi valandas tai būtų buvę nė motais, bet ji nesitikėjo nubudusi rasti palinkusį virš lovos veikėją iš arabų pasakų fantazijų. O gal jis piktadarys?
– Kas tu toks? – jos balsas buvo silpnas ir kimus. Ji nepakentė, kai jis drebėdavo. Atsikrenkštė. – Ką čia veiki?
Vyras nekrustelėjo – dar aukštesnis ir įspūdingesnis, jei tik tai buvo įmanoma.
– Manau, kad aš turėčiau šito klausti, – jis kilstelėjo antakius, tarsi laukdamas atsakymo.
Bet Džekė mokėjo nerodyti silpnumo ir abejonių. Ji turėjo teisę čia būti ir neketino susigūžti, lyg padariusi ką nors netinkamo. Tai šis vyras įsiveržė į asmeninę jos erdvę!
Ji nespėjo pasakyti, jis vėl prasižiojo:
– Kas tu tokia ir ką veiki mano hareme?
Antras skyrius
Jo hareme?
Džekės lūpų kampučiai nusileido.
Nieko keista, kad jis atrodė pažįstamas. Tik nuotraukose Džezyro sultonas Azimas buvo prisidengęs galvą.
Džekė įsidėmėjo tankius juodus plaukus – jie puikiai derėjo prie žvilgančios bronzinės odos, o antakiai, rodės, tuoj išsilenks į priešingą pusę. Žiniasklaida jį vadino vienu iš geidžiamiausių pasaulio viengungių. Jis turėjo turtų, valdžią ir buvo žavus. Išvydusios jį tokį – neprisidengusį galvos ir šiek tiek susivėlusį (tai griežtiems despoto bruožams suteikė seksualumo) – moterys tikrai būtų sekusios jam iš paskos, kad ir kur jis eitų.
Tačiau, kaip minėjo Imranas, daugybė moterų ir taip siūlėsi jo karališkajai didenybei.
Imranas.
Džekė priglaudė delną sau prie pilvo.
– Verčiau sėskis, – tai buvo ne pasiūlymas, o triuškinantis įtampą įsakymas.
Džekė ištiesė pečius ir žiojosi sakyti, kad jai viskas gerai.
– Sapnas buvo baisus. Tau nereikėtų persistengti.
– Tu žinai?
– Kaip manai, kodėl esu čia?
Išdidumas jo veide sumenkino jos baimę dėl to, kad jis galėtų būti sekso ištroškęs grobuonis. Ko sultonas Azimas pageidautų iš nuogos Džekės Flečer?
Keista, kad ilga antklodė, kurią ji nukorė nuo lovos, trukdė. Kvaila, kad ji jautė silpnumą keliuose. Bet sapnas buvo toks tikroviškas.
– Ar viskas gerai? – jis pasitraukė nuo durų, bet laikėsi atstumo.
Neturėjo noro prie jos artintis.
Džekė liūdnai pripažino, kad ji ne iš tų moterų, kurios linksmina turtingus seksualius valdovus. Pirmiausia – gamta pagailėjo apvalumų. Ar dėl to ji taip lengvai susitaikė su tuo, kad šis vyras ja nesidomi?
– Man tuoj viskas bus gerai, – pamelavo Džekė.
Iš patirties žinojo, kad prireiks daugiau laiko blogo sapno sukeltam virpuliui nuslopinti. Ji suspaudė antklodę.
– Ar dažnai taip būna?
Ji staigiai pakėlė galvą. Ką jis matė atidžiai ją apžiūrinėdamas? Baimę? Sielvartą? Kaltę?
Nuojauta liepė jai saugoti asmeninį gyvenimą.
– Retkarčiais.
– Turėtum su kuo nors apie tai pasikalbėti.
– Itin susidomėjai mano miego ypatumais.
Sultono skruostai iš tiesų paraudo ar tai tik dėl šviesos žaismo?
Džekė įsitempė ir pasitrynė kaktą: skaudėjo galvą. Nerimas vertė ją atžariai atsakinėti vyrui, turinčiam galios leisti arba nutraukti rizikingą jos sumanymą.
Ką ji galėjo padaryti? Viskas priklausė nuo sultono geros valios.
Jai knietėjo kaltę dėl to, kad po košmaro nesusigaudė, kas vyko, suversti savo kvailumui. Bet kamavo bloga nuojauta, kad tai dėl jos pačios reakcijos į sultoną. Jis pernelyg… didelis, pernelyg raumeningas,
