Nejaugi tai ji?. Annie West

Чтение книги онлайн.

Читать онлайн книгу Nejaugi tai ji? - Annie West страница 5

Nejaugi tai ji? - Annie West Jausmų egzotika

Скачать книгу

tarsi buvo nukaltas iš granito. – Suprantu, kad tau labiau patinka būti vadinamai Džeke.

      Imranas. Trapi jos ramybė sudužo. Imranas tikriausiai apie tai pasakojo pusbroliui.

      – Taip mane vadina kolegos. Vadino, – ji trūkčiodama įkvėpė, bet negiliai.

      – Buvai mano pusbrolio partnerė.

      Jis konstatavo, o ne klausė, bet Džekei atrodė, kad teiravosi. Ar jis mano, kad jiedu buvo meilužiai? Azimo žvilgsnis buvo skvarbus, rodės, net svilino odą.

      Džekei sukirbo sąžinė. Ji buvo čia, Imrano vaikystės namuose, kad susitiktų su jo šeima, o jis…

      – Mes buvome kolegos ir draugai.

      Jis buvo artimiausias, gal net geriausias jos draugas. Deginantis kamuolys įstrigo jai gerklėje.

      Nieko keista, kad šis vyras jai atrodė pažįstamas. Ir Azimo, ir Imrano nosys buvo didelės ir abiejų išvaizda pribloškianti. Bet Imrano akys šelmiškai kibirkščiuodavo, o sultono Džekė neįsivaizdavo besijuokiančio. Jo grožis buvo ryškesnis nei pusbrolio. Išdidumą ir eleganciją jo veide tarsi nugairino dykumų vėjas.

      – Apgailestauju dėl netekties, – tarė ji kimiu balsu.

      Ji parašė Imrano šeimai tada, kai jis mirė, bet šiandien pirmąkart sutiko kažką iš jo šeimynykščių.

      – Dėkoju, – jis nulenkė galvą taip, kad atrodė ir mandagus, ir abejingas.

      Tarsi būtų nereikėję jos užuojautos. Sultonas į ją žiūrėjo nepalankiai.

      Kaltės mazgas pilve užsiveržė dar stipriau. Negalėjo jo kaltinti. Tai ji kalta dėl to, kad mirė Imranas. Jeigu nebūtų tempusi jo ten, kur tikrai buvo spąstai, jis tebebūtų gyvas.

      Ir ji tebebūtų žurnalistė.

      Jos viduje tarsi skilinėjo plonas ledas, ir Džekė prisispaudė antklodę. Ji norėjo pabūti viena. Bet priešais stovintis vyras atrodė nepajudinamas kaip milžiniška senų laikų tvirtovė.

      Aišku, nuogumas jo nė kiek netrikdė. Ji norėjo tą pasakyti garsiai. Buvo pripratusi prie vyriškos draugijos, daug laiko praleisdavo su vyrais, bet paprastai būdavo apsirengusi. O dabar jautėsi pažeidžiama dėl savo moteriškumo ir nuogumo.

      – Senelė pakvietė čia rinkti informacijos knygai? – jis nepatikėjo, juodi antakiai šovė viršun.

      – Pakvietė, – Džekė stengėsi atgauti pusiausvyrą.

      Kaip ji troško vilkėti savo juodą pižamą ar bent susiglamžiusias kelnes ir polo marškinėlius, kuriuos vežiodavosi! Kokius nors drabužius, kad atgautų pasitikėjimą savimi.

      Jei būtų ramiai susitaikiusi, siekdama kito profesinio tikslo būtų laimėjusi kovą. Bet šita akivaizdi tiesa buvo paneigta tą dieną, kai sprogo bomba. Ji pasijuto sutriuškinta ir prarado pasitikėjimą savimi. Ją sukrėtė ne tik sapnas, bet ir gluminantis nubudimas. Paskutiniai trys mėnesiai pakenkė ne tik karjerai, bet ir pasitikėjimui savimi.

      Ji nebuvo tokia kaip anksčiau.

      Tai suvokusi Džekė įsitempė. Ar nebuvo pasiryžusi išsikapanoti iš tamsios nevilties ir baimės prarajos? Ar ne ji pažadėjo, kad pasiseks?

      Šiaip ar taip, ji viską paliko praeityje.

      Jai turėjo pasisekti.

      – Ponia Ranja labai paslaugi ir svetinga, – tyčia pabrėžė žodžius Džekė, nekreipdama dėmesio į sąžinę, kuri kuždėjo, kad jis turėjo teisę piktintis. – Ji asmeniškai pakvietė mane apsistoti čia… – rankos mostu Džekė aprėpė bežadį kambario grožį. – Senuose rūmuose, – ji prisivertė nusišypsoti, tarsi nesupratusi, jog sultonas nepatikėjo. – Aš labai dėkinga.

      Azimas dar smarkiau paniuro.

      – Negali čia likti.

      Džekės šypsena dingo.

      – Bet aš…

      Jis triuškinančiu mostu parodė, kad nepakęs priešinimosi.

      – Čia ne vieta svečiams.

      Džekė prisispaudė delną prie krūtinės, kur po šonkauliais daužėsi širdis. Ko gero, sultonas iškraustys ją iš karališkosios buveinės. Tai būtų pražūtinga – jos vilčių ir planų pabaiga.

      Po kiek laiko jai palengvėjo ir tankūs širdies dūžiai suretėjo.

      – Man čia patogu, tikrai, – ji išbandė kelias vietas miegoti: šiuose kambariuose buvo ištaiginga, nors šiuolaikinių patogumų trūko.

      Azimas ir vėl kilstelėjo antakius. Bet tai buvo tiesa. Be to, po sostinės šurmulio tyla ramino. Net dabar, prabėgus mėnesiams po sprogimo, žmonių minioje ar nuo staigaus triukšmo Džekei būdavo nejauku.

      Конец ознакомительного фрагмента.

      Текст предоставлен ООО «ЛитРес».

      Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.

      Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.

      1

      Žmogus, patiriantis malonumą, žiūrėdamas erotines ar kančios scenas (čia ir toliau – vert. past.).

/9j/4AAQSkZJRgABAQEASABIAAD/2wBDAAEBAQEBAQEBAQEBAQECAgMCAgICAgQDAwIDBQQFBQUEBAQFBgcGBQUHBgQEBgkGBwgICAgIBQYJCgkICgcICAj/2wBDAQEBAQICAgQCAgQIBQQFCAgICAgICAgICAgICAgICAgICAgICAgICAgICAgICAgICAgICAgICAgICAgICAgICAj/wAARCAN2AjoDAREAAhEBAxEB/8QAHwAAAAYDAQEBAAAAAAAAAAAAAwQFBgcIAAIJCgEL/8QAbBAAAQMCBAMFBAYFBggGDQQTAQIDBAURAAYSIQcxQQgTIlFhFDJxgQkVI0KRoVKxwdHwFiQzYnLhChc0Q2OCkvElNVNzssIYJjhERXSDk5Sio7TSVWR2d4SztcMaJyg2N1RWZXUZOXikttP/xAAeAQABBAMBAQEAAAAAAAAAAAADAAIEBQEGBwgJCv/EAF8RAAEDAgQCBQgEBwsICAYABwEAAgMEEQUSITEGQRMiUWFxBwgygZGhsfAUwdHhFSNCUnOSshYzNVNicoKTwsPxCRgkJTZUY7MXJjRDRFWDohk3RXTS4ieEOKN1tNP/2gAMAwEAAhEDEQA/AOuq+WPzXr61M3QWBP3RkG50wxJIGZct0DOWXK/lHNVKi13LFUhPU6ownxduXGdQUONq9FJURfpz6Yn4XidRRVMdZSPLJY3BzXDcOabgjwIUerpY54nQTDMxwIIPMHQheBztldmKu9kTtDZ84L1UypdEjOidl6oOp/4zpDxKo71+qwAWl+TjS8ff3yL+VCDi/h2DGorCRwyyN/Mkbo8eBPWb/JIXzj454SkwTFJKB+rRq09rTsfHke8FVzic8dUWov2RxHvDBPyU5Gm+uBpITCSRjCSWYezdJDI90Yw/dJGsNSW6OeMhZCMI54wkN0LhI6zCQX7oZHujCWOSGb64SIzZCYSy/ZFhyGEgr7hJLMJZG6L4Swswklqv3ThJIq50w4pJPd984xyWCkp7njCykx7r88JJJj3LCSTl4ccO82cXOIWTeGGRacqrZwr1SZplPYHIuuKtqWeiEjUtR6JQo9MUXE3ElJg+Hz4rXuywwtL3HuHId5NgBzJAVlg+Ez19VHRUovJIQ0DvP1Dc9wXu77PXA3KXZu4NZB4L5KS

Скачать книгу