style="font-size:15px;"> Ką jau kalbėti apie jos nuogumą ir jo rankas, liečiančias jos kūną.
Bet Džekei vis vien buvo sunku galvoti apie ką nors kitą.
Jai turėjo palengvėti dėl to, kad jis aiškiai nepageidavo užsibūti jos miegamajame. Primerktose akyse nebuvo nieko panašaus į tai, ką ji palaikė aistringu susidomėjimu.
Tik įtampa kažkodėl virto kaip dūmų kamuoliai.
– Jei jau baigėme atsiprašinėti… – jis nutilo, lūkuriuodamas ir norėdamas įsitikinti, kad tikrai baigė. – Gali atsakyti į mano klausimą.
– Tavo klausimą? – Džekė lyg papūga kartojo žodžius, bet miglotose jos mintyse tebesiautė įspūdžiai.
Imranas. Nepažįstamas kambarys. Trikdantis susitikimas su sultonu. Nuo į ją įsmeigtų tamsių akių žvilgsnio užviręs smalsumas.
Jis susikryžiavo rankas, ilgas chalatas prigludo prie dar aukštesnio ir stipresnio kūno, nei Džekė įsivaizdavo.
– Kas iš tikrųjų esi?
Gintaras. Jos akys švytėjo kaip gintaras. Šiltas viliojantis atspalvis jam priminė virš dykumos kylančią saulę arba persiko atspindį vėlyvos popietės šviesoje jo pamėgtos oazės vandens tvenkinyje.
Kai moteris pakėlė akis, Azimą pribloškė žaižaruojantis ryškumas. Plačios, šiek tiek įkypos akys suteikė gundančio žavesio.
Jis negalėjo atitraukti žvilgsnio.
Geriau jau stebeilyk į akis nei į nuogą kūną, – šaipėsi sąžinė. Jis – Džezyro liūtas karalius, valdovas, įstatymų kūrėjas ir vadas. Jis nespoksodavo į beginkles moteris.
Tik lankstaus jos kūno vaizdas negailestingai įstrigo atmintyje ir Azimas negalėjo jo iš ten iškrapštyti.
Nepažįstamoji susikūprino ir jis susivokė, kad spokso į ją piktai.
– Aš Džekė Flečer, – ji atsisėdo tiesiau, pažvelgė jam į akis: jo karalystėje nedaugelis taip išdrįsdavo.
Žvilgsniams susigrūmus jo pulsas padažnėjo. To dar nėra buvę.
Azimas laukė, tačiau ji, rodės, tikėjosi atsakymo. Ar jis turėtų ją pažinoti? Vardas kažkur girdėtas, bet jiedu tikrai nebuvo susitikę.
Ši moteris mokėjo jo kalbą, atsakė, tačiau suvokusi, kad yra nuoga, kaipmat prakalbo angliškai. Matyt, sukrėtimas privertė kalbėti gimtąja kalba.
– Kaip čia atsiradai?
Apsaugos darbuotojai už tai atsakys. Šioji rūmų dalis toli nuo visuomenei skirtų patalpų.
– Mane pakvietė.
Ji pakėlė galvą, tačiau žvilgsnis nuklydo. Jis bemat pajuto ją kažką slepiant.
– Nejaugi?
Ji išraudo, Azimas susižavėjęs stebėjo, kaip raudonis nudažė jos skruostus ir kaklą. Ant pečių krintantys susivėlę šviesiai rudi plaukai, paraudusi oda – prisidengusi plona antklode moteris atrodė gundanti, tačiau neįtikėtinai naivi.
Prakeikimas! Jam būtina susikaupti.
– Neprisimenu, kad būčiau rašęs kam nors kvietimą.
Ji ir vėl kilstelėjo smakrą, ištiesė liekną kaklą. Ar ji suvokė, kaip traukė šviesus raustelėjęs kūnas, kai antklodė nuslydo ir atidengė šelmiškas krūtis?
– Tai buvo ponios Ranjos kvietimas.
– Mano senelės?
Ką šįkart sugalvojo senoji gudragalvė, pakvietusi į rūmus nepažįstamą moterį? Ne šiaip į rūmus, bet gilyn, į apleistus užkaborius, kurie jau gerą šimtmetį netvarkyti.
Azimas užuodė pinkles. Jis turėjo gerą nuojautą, išsiugdė ją augdamas nepakenčiamoje aplinkoje.
– Keista, kad ji neužsiminė apie kvietimą.
Ji vėl gūžtelėjo ir taip atkreipė dėmesį į nuogus savo pečius, baltus lyg pienas ant išsiuvinėto šilko. Geismo strėlė įsmigo Azimui į papilvę, tačiau jis nekreipė dėmesio. Turėjo svarbesnių reikalų už aistringą pagundą.
– Tikrai? Aš nežinau.
Iš nervingo kimaus balso buvo aišku, jog ji tikrai kažką slėpė. Bet neklusnus jo kūnas reagavo tik į erotišką aksominę gaidą.
Pykdamas dėl negebėjimo susikaupti Azimas atsistojo tiesiai. Diena katastrofiška dėl vienos nepageidaujamos moters. O naktis irgi galėjo taip pat baigtis. Jis greitai netenka kantrybės.
– Kodėl esi čia, panele Džeke Flečer? – Staiga jis prisiminė. Žinojo šitą vardą. – Turėtum būti apsistojusi svečių apartamentuose, šalia mano senelės.
Kažkas vyko be jo žinios ir Azimui tai nepatiko. Reikėjo suprasti, kodėl senolė šią savaitę neįprastai tyli. Mylima senelė būdavo visokia – užsispyrusi, sumani ir protinga, bet tik ne romi. Jis sunerimo, kad ji negaluoja, kad amžius ir sielvartas galiausiai ją paveikė. Jis turėjo suprasti.
– Esu čia, kad parašyčiau knygą. Aš rašytoja.
Azimas susiraukė.
– Rašytoja?
Staiga jis suvokė. Prisiminė, kur apie ją girdėjo. Sustingo, kūnas įsitempė. Negalėdamas patikėti išpūtė akis.
– Ne Džekė, o Žaklina Flečer. Ar aš teisus? – Pastebėjęs, kaip ji paskubomis nurijo, Azimas suprato nesuklydęs. – Ir ne rašytoja, o žurnalistė. Ar ne taip?
Jį užvaldė pyktis. Ką senelė sau galvojo, kai pasikvietė žurnalistę? Visada buvo blogai, o dabar? Tikra beprotybė! Jie daug praras.
O ne šiaip žurnalistė. Pyktis peraugo į žaižaruojantį įniršį. Ji buvo ten tą dieną, kai mirė Imranas.
Vydamas sielvartą Azimas paskubomis įkvėpė. Jo pusbrolis su šita moterimi turėjo atlikti užduotį. Jie kartu keliavo imti interviu. Bet grįžo tik vienas iš jų.
Džekė prisispaudė antklodę stipriau prie krūtinės. Šilkas slydo iš sudrėkusių delnų.
Ketino apsirengusi susitikti su sultonu. Gniauždama nepaaiškinamą norą kikenti ji prikando lūpą. Nieko čia juokingo.
Sultonas Azimas galėjo sužlugdyti projektą vos pajudinęs pirštą. Kaip ji, prisidengusi antklode ir apkvaitusi po košmaro, jį įtikintų? Jis niekada į ją rimtai nežiūrėtų.
Džekė nejučia pakilo, suspaudė drebančius kelius ir nusibraukė nuo akių plaukus.
– Visada pasirašydavau Džeke Flečer.
– Bet oficialius pranešimus pristatai
