šaižiai įkvėpė, pažinusi vyrą iš praeities. Tą, kuris kadaise atrodė toks pat brangus kaip brolis Azimas.
Viduje sukunkuliavo jausmai. Jaudulys ir pasitenkinimas, ilgesys ir skausmas, ir aštrus, specifinis dūris, priminęs geidulį – laukinį, tikrą, prisikėlusį po ketverių metų. Samira net suvirpėjo nuo akimirksnio nuostabos.
– Oi, buvau pamiršusi, kad tikriausiai jį pažįsti, jis tavo šalies kaimynas, – energingai dėstė Selestė. – Seksualusis Al Sarato šeichas Tarikas. – Draugė garsiai atsiduso. – Net pagalvočiau apie du vaikelius, jei galėčiau turėti tokį vyrą. Tikriausiai tokios galimybės neturėsiu. Žmonės kalba, kad šeichas po žmonos netekties rimtai nežiūrėjo į jokią moterį. Daug jų bando, bet nė viena ilgai neužsibūna. Tikriausiai buvo pasišventęs tik vienai.
Dar kartą įdėmiai ir ilgesingai nužvelgusi Tariką su sūnumis Samira nusigręžė, atsuko jiems nugarą, įsiklausė į Selestės tauškalus.
Kažkada Tariką laikė draugu. Gerbė ir pasitikėjo. Jis jai buvo tokia pat gyvenimo dalis kaip ir brolis Azimas. Bet jų draugystė panašėjo į miražą, tokia trapi kaip vandens žvilgėjimas ant karšto dykumos smėlio. Prieš daugel metų draugas keistai ir netikėtai nuo jos nusigręžė, palikęs galvoti, ką padarė ne taip, kad jis pasišalino, o gal Tarikas tiesiog pamiršo ją, nes tapęs šeichu pasinėrė į įsipareigojimų jūrą. Prieš ketverius metus, kai išgyveno pragarą, neišgirdo apie Tariką nė žodžio.
Keista, kad ir dabar buvo skaudu.
Tarikas sausakimšoje pobūvių salėje praleido tik tris minutes, o jau įsijungė šeštas jausmas, įspėjantis apie bėdą.
Jis atsainiai atsigręžė, skvarbiai apžvelgė tviskančią minią atsakinėdamas į sveikinimus. Visą popietę kamavo keistas jausmas, kad kažkas negerai – jau nuo tada, kai grįžo į viešbutį: bet tik irzo, negalėdamas nustatyti tikros priežasties. Nerimavo dėl to, kad praleido kažką svarbaus.
Tas jausmas jam nepatiko. Tarikas mėgo kontroliuoti gyvenimą.
Minia sujudo ir per tarpelį jis išvydo ryškiai raudoną dėmę. Dar vienas sujudimas ir dėmė virto ilga suknia, švyturiu, traukiančiu žvilgsnį prie aistringai siūbuojančių klubų ir nuostabiai apvalaus užpakaliuko. Moters nugara, atidengta gilios iškirptės, buvo švelnaus aukso spalvos, it dykuma priešaušriu. Palaidi žvilgantys, tamsūs plaukai buvo taip kasdieniškai, bet dailiai susegti, kad tokiai šukuosenai padaryti tikriausiai prireikė kelių valandų. Atrodė išties gražiai, nes tobulo grakštumo kaklas buvo apnuogintas.
Tarikas įsitempė, instinktyviai ir visai nelauktai sustingo sausgyslės ir raumenys.
Nuo lempų šviesos suknelė tviskėjo, meiliai glamonėdama kiekvieną kūno liniją.
Tarikas nurijo seiles, staiga suprato, kad burna visiškai išdžiūvo. Širdis nauju ritmu nekantriai varinėjo kraują.
To ritmo nejautė metų metus. Susiraukė.
Moteris atsisuko ir jis įdėmiai apžiūrėjo puikią suknelę, kuri puošė ją nuo kaklo iki pat kojų pirštų. Suknelė žadino vyrų vaizduotę, kėlė pagundą pakišti po ja rankas ir glamonėti paslėptą nepriekaištingą kūną.
Šeichas žengė pusę žingsnio artyn, bet pakėlęs akis ir išvydęs veidą staiga sustojo, tarsi atsimušęs į nematomą sieną ir nuo smūgio pritrūkęs kvapo.
Samira.
Tarikas labai giliai įkvėpė, net šonkaulius suskaudo.
Samira.
Iškvėpė, ant liežuvio galiuko kone pajutęs prisiminimų skonį.
Tačiau ne ta Samira, kurią regėjo paskutinį kartą. Ši kitokia: pasitikinti, seksuali ir patyrusi. Moteris, žinoma visame pasaulyje.
Tarikas akimirką stabtelėjo, veidas persimainė. Nors jautė stiprų jaudulį, smegenys pradėjo dirbti, kai prisiminė visas priežastis, dėl kurių negalėjo jos turėti. Atsigręžė į dailią šviesiaplaukę sau iš dešinės, ji dėvėjo auksu siuvinėtą suknelę. Mergina viltingai spigino plačiomis akimis, kurios jausmingai sužvilgo, kai Tarikas nusišypsojo.
Po kelių minučių šviesiaplaukė jau glaudėsi prie jo, blyški merginos ranka ryžtingai sugriebė šeicho rankovę, o akys spinduliavo nuo senų amžių žinoma aistra.
Tarikas prisivertė dar kartą šyptelėti, stebėjosi, ar mergina nutuokė, ar apskritai suprato, kad jo dėmesį prikaustė kita.
Samira stebėjo jį atokiau nuo minios. Tarikas buvo puikus vaikams skirto labdaros renginio oratorius. Lyderis iš prigimties, tad pavergė publiką. Pasitikintis savimi, aiškiai kalbantis ir sąmojingas, be pastangų traukė akį. Aplinkui ją stoviniuojantys vyrai linkčiojo, o moterys varvino seilę, todėl Samirai teko tramdyti pasipiktinimą dėl to, kad jos ryte rijo jį akimis.
Tarikas buvo toks, kokį prisiminė: susimąstęs, visagalis ir rūpestingas, savo kalba palaikantis vaikus, kuriems reikia pagalbos, o balso tonu verčiantis turtingus mecenatus patuštinti pinigines.
Princesė prisiminė laibakojį jaunuolį, visada švelnų jai, mažajai draugo sesutei. Šitas Tarikas atrodė žavus, aplink sklandė neginčijamo autoriteto aura, be abejonės, įgyta valdant šalį. Samira negalėjo atitraukti akių nuo aukšto vyriškio ir po smokingu slepiamų tvirtų kaulų ir kietų raumenų.
Ji springdama nurijo seiles, sutriko, nes netikėtai užliejo ilgesys.
Mirksėdama žiūrėjo į drąsų, gražų veidą, linksmai spindinčias akis ir prisiminė, koks Tarikas buvo su savo berniukais: švelnus, meilus ir kantrus.
Tą akimirką Samira suvokė. Suprato, ko norėjo.
Ko jai reikėjo.
Labai norėjo šeimos. Kad galėtų mylėti ir auklėti vaikus. Ir partnerio, kurį gerbtų, kuriuo pasitikėtų ir kartu nugyventų bendrą gyvenimą.
Akis įsmeigusi į Tariką suprato, kad galėtų priklausyti šeimai. Tai būtų puikus sprendimas. Ne tik jai, naudos būtų visiems suinteresuotiems. Jei tik išdrįstų pasiūlyti.
Mintis buvo tokia netikėta ir pribloškianti, kad Samira vos nesusvyravo ant plonyčių batelių kulniukų, širdis kone užstrigo gerklėje ir suskaudo pilvą.
– Tikrai viskas gerai? – Selestė čiupo ją už alkūnės, lyg išsigandusi, kad draugė pargrius. – Tu šįvakar kaip nesava.
– Aš… – Samira nugurkė seiles, kartu nurydama sukrėtimą, patirtą padarius netikėtą atradimą. – Viskas gerai, ačiū. Truputį pavargau.
Selestė linktelėjo galva ir nusigręžė į Tariką.
– Šeichas nepaprastai žavingas, tiesa? Ypač su vakarine apranga. Jeigu nebūtų valdovas, guldau galvą, kad kas nors jį prikalbintų būti modeliu.
Samira, klausydamasi draugės viena ausimi, prispaudė delną prie gurguliuojančio pilvo.
Rijo akimis ant pakylos žingsniuojantį vyrą, o vidinis balsas, tas, kuris dominavo pirmuosius dvidešimt gyvenimo
