su Tariku. Žiemą, kai jai suėjo septyniolika, Tarikas pribloškė netikėtu išvykimu. Prieš trejus metus net neatvyko į Azimo vestuves, nes netikėtai teko operuotis apendicitą.
Dabar Tarikas atrodė svetimas, nors išvaizda nebuvo pasikeitusi.
Jis linktelėjo neatitraukdamas akių.
– Ačiū.
Ir vėl tyla.
– Vakar viešbutyje mačiau tavo berniukus. – Samira visai nenorėjo šito sakyti, bet rūpestingai apgalvoti žodžiai pranyko tylos sukeltoje įtampoje. – Atrodo laimingi.
Jis linktelėjo.
– Taip ir yra.
– Ir energingi.
Samira prisikando lūpą. Ir vėl pliauškė. Reikėjo susikaupti.
– Jie niekada nebūna ramūs, nebent, kai miega.
Kažkas panašaus į šypseną šmėstelėjo Tariko lūpų kamputyje ir netikėtai jis pasirodė esąs ne rūstus nepažįstamasis, bet draugas, kokį Samira prisiminė.
Su draugu galėjo susitarti. Nerimą kėlė Tariko vyriškumas. Kimus jo juokas ir įspūdingas kūnas kėlė pagundą, kuriai jos gyvenime nebuvo vietos.
– Tikriausiai su jais būni visą laiką užsiėmęs, – šįkart ji nuoširdžiai nusišypsojo.
– Neturiu kito pasirinkimo.
Samira linktelėjo. Tarikas, kurį pažinojo, rasdavo laiko mažiems savo sūnums taip pat kaip ir geriausio draugo sesutei. Jis rimtai žiūrėjo į pareigas, bet mandagumas jam buvo svarbiausia. Jis buvo iš tų žmonių, kuriais galėjai pasitikėti.
Todėl Samira negalėjo atsikratyti pribloškusios ir galvoje įsišaknijusios minties, kai praėjusį vakarą stebėjo jį aukštuomenės pokylyje. Minties, kad Tarikas turi laimingos jos ateities raktą.
Samira sunkiai nurijo. Pažinojo tik vieną patikimą vyrą, ir tai buvo brolis Azimas. Kiti vyrai gyvenime – net tėvas – siaubingai nuvylė. Ar galėtų patikėti, kad Tarikas taip nepasielgs?
– Samira.
– Taip? – Pakėlusi akis išvydo jį atsilošusį fotelyje, atrodė atsipalaidavęs. Tačiau vėrė ją žvilgsniu.
– Kas ne taip?
– Viskas gerai. – Juokas skambėjo neįtikinamai, apgailėtinai ir Samira staiga užsikirto.
Privalo būti stipri. Tai tikslas, kurio troško. Tikrai nebus bailė ir nepabandžiusi nenuleis rankų.
– Priešingai, – išsitiesusi palinko į priekį, kad atrodytų užtikrinta taip, kaip elgdavosi aptardama profesinius sandorius. Ji gali tai padaryti. – Norėjau pasimatyti, nes turiu pasiūlymą.
– Tikrai? – jo akys smalsiai sužibo.
– Labai neįprastą pasiūlymą, bet rimtą. Tikiuosi, kad tau bus naudos.
– Net neabejoju. – Jis nutilo. – Kai tik pasakysi, kas tai, – griežti antakiai klausiamai kilstelėjo.
Samira dar labiau palinko į priekį, staiga panoro kuo greičiau viską išsakyti. Liežuviu susivilgė išdžiūvusias lūpas ir atrėmė įdėmų Tariko žvilgsnį.
– Noriu už tavęs ištekėti.
Antras skyrius
– Ištekėti? – pasipiktinęs perklausė Tarikas, pamanęs, kad Samira bando pokštauti. Staiga ištiesinęs nugarą sugniaužė fotelio ranktūrius. – Koks čia žaidimas?
Iš asmeninės patirties žinojo, kad į santuoką reikia žiūrėti rimtai. Aštrūs nagai smigo giliai jam į krūtinę, letenos suspaudė jautrią širdį.
Ne, apie santuoką negalima pokštauti net su senais šeimos draugais.
Bet Samira buvo ne šiaip sena draugė, tiesa?
Tam tikra prasme jis norėjo iš jos labai daug. Jį atakavo seniausiai palaidoti jausmai: geismas, apgailestavimas, silpnumas. Bet labiausiai – kaltė. Nors prabėgo daug metų, kai kurie iš jų – santuokoje, jam niekada nepavyko užmiršti Samiros. Vienintelė paguoda buvo ta, kad niekas, net pati Samira, to nežinojo. Tokia buvo jo slapta gėda.
– Čia ne žaidimas.
Princesės balsas, iš pradžių drebėjęs, dabar skambėjo aiškiai ir išdidžiai. Akys, prieš tai bėgiojusios po kambarį, dabar buvo įsmeigtos į jį, ir Tarikui darėsi sunku kvėpuoti, nes kraujas degė aistra. Švelnios, chereso spalvos akys visada buvo nuostabios. Dabar, taip įremtos į jį, galėjo ištirpdyti ir silpnesnį vyrą.
Tačiau Tariko stiprybė buvo kieta it geležis ir gerai patikrinta. Jo nesugniuždys didelės gražuolės akys. Net jei ta gražuolė Samira, pati nuostabiausia jo sutikta moteris – ta, kurios kažkada geidė ne tik kūnu, bet ir siela.
– Tai kas čia vyksta? – išdudeno. – Jeigu tai ne pokštas?
Jo nuojauta, noras išsisukti nuo šio susitikimo buvo teisingas.
– Siūlymas vesti, – trumpai ir ryžtingai atsakė viešnia, tarsi nenujausdama, kokį keistą pasiūlymą išdėstė.
Tarikas lėtai papurtė galvą. Negali būti, kad gerai išgirdo. Mažoji Azimo sesutė siūlosi į žmonas! Nejau nežino, kad vyras turėtų prašyti rankos, o moteris sutikti?
Kokiu kambariniu šuniuku jį laiko? Metai, kuriuos nesimatė, virto neišmatuojama praraja. Ji visai jo nepažįsta.
Tarikas pašokęs pradėjo žingsniuoti, nieko nematančiomis akimis žvilgčiojo į miestą pro garso nepraleidžiančius langus.
– Kad ir koks čia žaidimas, Samira, man nepatinka. – Jis atsigręžė. – Ar tavo brolis apie tai žino?
– Azimas čia niekuo dėtas. – Ji sukryžiavo rankas ant kelių, atrodė taip, tarsi jie būtų kalbėjęsi apie orą. Tarsi nebūtų pasisiūliusi į žmonas.
Tarikas prisiminė praėjusį vakarą ir ją, gracingą ir gardžiai kvepiančią su tamsia raudona suknele, ir temperatūra pakilo, kūnas įsitempė. Sugniaužęs kumščius mėgino galvoti apie tai, ką ji pasakė, o ne apie kūnišką trauką. Jis baisiai pyko, tačiau net ir dabar vienas žvilgsnis galėjo pakurstyti aistrą.
– Apie ką tu šneki? – Jis pažabojo savo pyktį, juk ilgus metus mokėsi kantrybės.
– Noriu už tavęs ištekėti.
Spindinčios akys smigo į jį ir Tarikas vėl pasijuto it gavęs smūgį į paširdžius. Samira nejuokavo, kalbėjo rimtai.
Vieną nesmagią akimirką jam atrodė, kad kūnas įsiaudrinęs, pulsas padažnėjo. Jis norėjo turėti ją, vos pažvelgęs į blyškų, švelnų veidą, žvilgančius tamsius plaukus ir pačias seksualiausias
