žino, ko nori.
Tai kodėl nepabandžius?
Tačiau Samira nedrįso iškart griebtis veiksmų. Tai jai nebūdinga. Niekada taip nedarė. Vienintelį kartą, kai nepaisė taisyklių ir išsiauklėjimo, siekdama ko troško – liko tik dulkės ir pelenai, griuvėsiai ir sielvartas. Randų turi iki šiol.
Ką prarastų pamėginusi? Nieko, jeigu palygintų su galimybe laimėti ir turėti tai, ko nepaprastai troško.
Veidrodiniame lifte Samira truktelėjo dailų cinamono spalvos švarkelį ir vėsiais drėgnais delnais palygino sijoną. Balta palaidinė atrodė dalykiškai, o ne moteriškai, nes – ji priminė sau – ėjo į verslo susitikimą.
Patį svarbiausią verslo susitikimą gyvenime.
Jeigu turėtų bent pusę tiek pasitikėjimo savimi, kiek turėdavo susitikdama su klientais.
Durys sudžeržgė atsiverdamos ir Samira išlipo iš lifto. Kelis metrus teko paėjėti iki prezidentinio kambario ir tamsiu kostiumu vilkinčio apsaugos darbuotojo.
– Jūsų Didenybe. – Vyras nusilenkė ir atidarė duris, įleisdamas ją į prabangų kambario vestibiulį.
Viduje pasisveikino kitas darbuotojas.
– Norėtumėte prisėsti, Jūsų Didenybe?
Jis vedė viešnią į gražią svetainę, apstatytą švelnių, rusvų ir pilkų, ir baklažano atspalvių baldais. Pro didelius langus buvo matyti neapsakomi Paryžiaus vaizdai.
– Gal malonėtumėte ko nors užkąsti ar išgerti?
– Nieko, ačiū. – Samira negalėjo ryti. Atrodė, kad kūne puotavo ir ratus suko grifai.
Vyriškis atsiprašęs pasišalino ir Samira nekantriai žvilgtelėjo į laikrodį. Atėjo velniškai tiksliai. Atrodė, kad nuo tos akimirkos, kai paliko kambarį apačioje, prabėgo visa amžinybė.
Samira lėtai įkvėpė, bandė nuraminti įsisiautėjusius nervus, bet niekas nepadėjo nustelbti suvokimo, kad nuo šito pokalbio priklausė jos ateitis.
O jeigu nepasiseks… Ne, princesė neketino įsileisti minčių apie nesėkmę. Privalėjo būti tikra ir įtikinti. Gal kiek neįprasta, bet ji padės Tarikui suprasti, koks protingas yra šis sumanymas.
Samira sunkiai nurijo seiles, vijo šalin abejones, kurios lindo į galvą, ir patraukė prie lango.
Praeidama nejučia ištiesė ranką ir palietė prašmatnią šilko sofą. Minkšta ir vėsi, prabangi medžiaga atrodė pažįstama. Jeigu užsimerktų, turbūt galėtų įsivaizduoti esanti tyliame savo darbo kambaryje, tarp subtilaus šilko, atsalo ir krepo iš Kinijos, tarp damasto, aksomo ir nėrinių.
– Samira.
Princesė krūptelėjo ir atsigręžė, širdis daužėsi iš išgąsčio, kai išplėtė akis. Ten buvo jis, plačiais pečiais užpildantis kone visą tarpdurį.
Jai pasidarė sunku kvėpuoti, prireikė laiko, be to, tie ilgi metai. Samira buvo peržengusi lytinės brandos slenkstį, todėl netikėtai pamatė brolio draugą kaip vyrą, kuris kėlė keistus jausmus bundančiame jos kūne…
Samira ramindama save lėtai įkvėpė, nuvijo sutrikimą dėl to, kad pašiurpo ne tik jautri krūtų oda, bet ir pilvo. Juk nebuvo nepatyrusi mergaičiukė kaip kadaise.
– Tarikai.
Kaip galėjo pamiršti tas akis – iš plėšikavusių protėvių, kurie vėliau susigiminiavo, paveldėtą akių spalvą? Po tamsiomis antakių linijomis vyro akys spindėjo skaidria, sodria žalių vandenų spalva ir atrodė it beribės gelmės.
Jo veidas kėlė abejonių.
Ar ji laukiama, ar įsitempę žandikauliai išdavė nepasitenkinimą? Gal šeichas suirzo, kai ji pasinaudojo sena draugyste ir paskubomis įtikino susitikti? Jis, be abejonės, labai kruopščiai suplanavęs laiką, tačiau vargu ar galėjo atmesti prašymą, kai princesė užsiminė apie ryšius tarp abiejų karalysčių.
Samira suraukė antakius. Tariką prisiminė kaip nepaprastai kantrų ir draugišką, nors tikriausiai įkyrėjo, sekiodama paskui jį ir Azimą.
– Kaip laikaisi, Samira?
Vyras įžengė į kambarį ir ji pajuto, kaip plaučiuose ėmė trūkti oro. Atrodė, kad Tarikas užpildė visą erdvę, nors sustojo už kelių metrų, vėrė skvarbiu žvilgsniu, lyg po apgaulinga jos išvaizda būtų matęs nervingą moterį.
– Ačiū, puikiai.
Dabar, kai jis rankos mostu pasiūlė atsisėsti, Samira taip ir padarė, dėkinga, kad galės pailsinti drebančias kojas.
Žinojo, kad bus sunku, tačiau Tarikas sukėlė daugiau nerimo, nei ji tikėjosi. Ne vien dėl to, kad galėjo patenkinti arba atmesti sumanymą. Bet dar ir dėl to, kad niekam tikusi moteriškoji pusė, kurią laikė giliai įmigusią žiemos miegu, reagavo taip, kaip Samira nesitikėjo.
Lyg ketverių metų pamokos būtų nuėjusios šuniui ant uodegos. Dar blogiau: atrodė, kad tų metų nė nebuvo, kad jai dabar vėl septyniolika, kad vėl išgyveno lytinę brandą ir nepaliaujamai svajojo apie Tariką. Samirą užliejo karštis.
– O tu? Kaip tu? Praėjusį vakarą puikiai atrodei. Minia aistringai reagavo į tavo kalbą. – Ji net sukando dantis, kad tik neprikalbėtų ko nereikia. Tikrai nenorėjo, kad šeichas palaikytų ją neužsičiaupiančia tauškale.
– Aš gerai. Vakaras buvo išties sėkmingas. Ar tau patiko?
Jis vaikštinėjo po kambarį. Kai atsisėdo priešais, po didžiuliu kostiumu ji pastebėjo ištreniruotus ir įtemptus raumenis, ištiestas ilgas stiprias kojas, kurios sumažino atstumą. Ji norėjo savąsias pasikišti po savimi, bet nesujudėjo, kad neišduotų nerimo.
Samira nutaisė šypseną, kuri visada padėdavo, net jei jausdavosi įsitempusi.
– Gal kiek per daug triukšmo, bet buvo verta sulaukti rezultatų.
Jos dovana – dvi suknelės, sukurtos tik didžiausios kainos siūlytojams – sulaukė daugiau dėmesio, nei Samira drįso svajoti.
– Ar ilgai viešėsi Paryžiuje? – Paprastas klausimas, mandagaus pokalbio pradžia, tačiau įdėmus Tariko žvilgsnis suteikė žodžiams svarbos.
Samira suvirpėjo. Jis negalėjo numanyti, kodėl ji čia. Staiga apėmė nerimas dėl to, kas bus, kai jis sužinos. Ji nesunkiai šį susitikimą pavers trumpu susibėgimu. Galės išeiti iškelta galva, išsinešdama ir savo paslaptį.
Bet tada ir vėl praris niūrus tuštumos jausmas. Juk ji, be abejonės, turėjo ryžto kovoti dėl to, ko troško, ir lengvai nepasiduos?
Pačiu laiku prisiminė, kad protėviai buvo kariai.
– Nežinau, kiek dar čia būsiu. – Sudrėkusiu delnu persibraukė aptemptą sijoną, buvo tikra, kad Tarikas nepastebėjo drebančių pirštų. – Priklauso nuo aplinkybių.
Jis
