partnerį. Bet viltis miršta paskutinė. Jei penkios motinos santuokos ir daugybė romanų nesugebėjo iš jos atimti tikėjimo meilės galia, tai ir Daksas Veikfildas to nepajėgs.
– Tai papasakokit man apie savo ilgą ir laimingą gyvenimą. Ar ponas Arundelis – jūsų tikroji meilė?
– Aš vieniša, – greitai prisipažino ji. Šį klausimą jai dažnai užduodavo klientai, kurie norėdavo sužinoti, ar ji kompetentinga; atsakymas ir dabar išsprūdo lengvai. – Tačiau tai nekenkia mano reputacijai. Juk vis tiek naudojatės kelionių agentės paslaugomis, nors ji ir nesilankė tame viešbutyje, kuriame rezervuojate nakvynę, tiesa?
– Tiesa. Bet aš suabejočiau, kodėl ji tapo kelionių agente, jei niekada net nelipa į lėktuvą.
Žiūrovai prunkštelėjo, jos kojų raumenys įsitempė, o mintyse iššoko eilėraščio eilutė: tas dėmesys, kaip aš jo nekenčiu. Leisk, papasakosiu kaip…
Ji mielai liptų į lėktuvą, jei pasitaikytų tinkamas vyriškis. Bet klientus jos programa suvesdavo su kitomis moterimis, tik ne su ja, ir na… jai nelabai sekėsi prieiti prie įdomaus vyriškio kur nors viešumoje ir prisistatyti. Penktadienio vakaras su romantine komedija atrodė geresnis pasirinkimas nei abejonės, gal ji pasimatymams nepakankamai gera, sėkminga ar liekna.
Šitam interviu pasiryžo tik dėl reklamos. Tai neišvengiama blogybė; vardan kompanijos „Ilgai ir laimingai“ sėkmės ji ryžosi tokiam viešam spektakliui.
– Aš skraidau tik pirmąja klase, pone Veikfildai, – atsakė ji. Jei tik jos balsas nebūtų cyptelėjęs, atsakymas būtų buvęs tobulas. – Kai tik būsite pasiruošęs kilti, ateikite pas mane, ir aš įsodinsiu jus į reikiamą lėktuvą reikiama kryptimi.
– Ką turėčiau daryti? – paklausė jis. – Užpildyti elektroninę formą?
Ar jis rimtai apie tai svarsto? Ji gurktelėjo, ir bloga nuojauta, kurią anksčiau užgniaužė, šniokšdama pripildė krūtinę.
Atkalbėk jį.
Nuo pat pradžių tai buvo kvaila mintis. Bet kaip kitaip jai reikėjo atsakyti? Jis menkino ne tik jos profesiją, bet ir jos įmonę.
– Elektroninė forma netinka, – tarė ji. – Kad surasčiau giminingą sielą, turiu jus pažinti. Asmeniškai.
Daksas prisimerkė ir nusišypsojo saldžia šypsena, nuo kurios net skrandis suvirpėjo, nors ji ir bandė atsilaikyti.
– Kaip įdomu. Ar labai asmeniškai, ponia Arundel?
Ar jis flirtuoja? Na, ji tai tikrai ne. Tai rimtas ir sunkus verslas.
– Labai. Užduosiu daug nelengvų klausimų. Kai baigsiu, pažinosiu jus geriau už jūsų motiną.
Dakso akyse šmėkštelėjo kažkas tamsaus, tačiau jis greitai tai paslėpė.
– Daug norit. Aš nepasakoju apie savo meilės nuotykius, ypač savo mamai. Jei pasiryžčiau, kas nutiks, jei nerasit man tikros meilės? Jūs atrodysit kaip apgavikė. Ar tikrai norit to imtis?
– Aš nesijaudinu, – pamelavo ji. – Vienintelis dalykas, kurio reikalauju, – žiūrėkite į tai rimtai. Nesukčiaukite. Jei ryšitės šiam reikalui ir nerasite tikros meilės, apskelbkite visam pasauliui, kad nesu tokia gera, kokia deduosi.
Bet ji yra gera. Ji pati sukūrė suporavimo algoritmą, praleido nesuskaičiuojamai daug laiko koduodama, ir jis dabar veikia nepriekaištingai. Žmonės dažnai ją stebindavo, bet programa arba veikdavo, arba ne, ir ji nenuleisdavo rankų, kol jos nesutvarkydavo. Skaičiai – jos prieglobstis ir ramybės uostas.
Gerai sukurta kodo eilutė nekreipdavo dėmesio, kiek šokoladukų ji suvalgė. Ar kaip lengvai tas šokoladas nusėda jai ant šlaunų.
– Nieko sau sandėris. – Jis prisimerkė. – Bet tai gana lengva. Nėra galimybės, kad pralaimėčiau.
Nes jis tikėjo, kad ji apgaudinėja savo klientus ir kad jis pats tikrai neįklius.
– Jūs teisus. Bet kokiu atveju nepralaimėsite. Jei nerasite meilės, sutaršysit mano verslą, kaip tik šaus į galvą. Jei rasit meilę, na… – gūžtelėjo ji. – Būsite laimingas. Ir liksite man skolingas.
Jis kilstelėjo vieną antakį, tai buvo žavu, tačiau ji bandė atsilaikyti.
– Negi jau pati meilė nėra apdovanojimas?
Jis žaidžia su ja. Bet neišsisuks.
– Tai verslas, pone Veikfildai. Jūs tikrai numanote, kad turiu išlaidų. Akių dūmimas nėra nemokamas.
Ją pribloškė jo sodrus juokas. Taip, juokėsi jis patraukliai. Bet tai vienintelis patrauklus dalykas, kaip pastebėjo Eliza. Denė tikrai pataikė su apibūdinimu: Skanus tipelis su arogantiškumo garnyru ir niekšiškumo padažu.
– Atsargiau, ponia Arundel. Juk nenorite per rytines žinias atskleisti visų savo paslapčių.
Jis papurtė galvą, ir kruopščiai sulaižyti plaukai grįžo į vietą. Tokiam išsipusčiusiam vyrukui kaip Daksas Veikfildas nereikėjo sėdėti pas vizažistę visą valandą, kad pasiruoštų filmavimui. Kaip neteisinga.
– Aš nieko neišduodu. Ypač savo piršliavimo sugebėjimų. – Eliza atsilošė kėdėje. Kuo toliau ji laikysis nuo šio gražuoliuko, tuo geriau. – Tad jei rasite tikrąją meilę, išreklamuosite mano įmonę. Kaip patenkintas klientas.
Jo antakiai šovė į viršų, ir ji tikrai nepraleido progos pasimėgauti šia nuostaba.
Jei šis reikalas nebūtų susijęs su „Ilgai ir laimingai“, įmone, kurią kūrė septynerius metus, ji jau spruktų iš čia ieškodama išėjimo.
Bet užsipuolęs jos verslą, jis užkliudė jautrią stygą. Ir dėl ko? Nes jo bičiulis sulaužė vyriškumo kodeksą? Daksui reikėjo kažką apkaltinti dėl to, kad Leo įsimylėjo Denę, nors jis pats to ir nenorėjo pripažinti. Eliza tapo atpirkimo ožiu.
– Jūs norite, kad reklamuočiau jūsų paslaugas? – sodriame balse pasigirdo nuostabos gaidelė.
– Jei rasite meilę – taip, žinoma. Iš šio eksperimento ir aš turėčiau išpešti naudos. Patenkintas klientas – geriausia reklama. – Patenkintas klientas, kuris paniekino jos sugebėjimus viešai, vertesnis už milijoną dolerių, išleistų reklamai. – Aš net užmokesčio neimsiu.
– O dabar jau mane sudominot. Kokia šiandien tikros meilės kaina?
– 500 000 dolerių, – ramiai atsakė ji.
– Tai nežmoniška.
Bet jam šitai, regis, padarė įspūdį. Jo dėmesį ji patraukė pačiu laiku.
– Turiu daugybę klientų, kurie su jumis nesutiktų. Aš ir garantiją suteikiu. Jei nerandu giminingos sielos, grąžinu pinigus. Na, bet jūsų atveju tai negalioja, – linktelėjusi tarė ji. – Jūs turėsite galimybę sugriauti mano verslą.
Štai
