Tobula pora. Kat Cantrell

      Dakso motina buvo šalta, nepatikima moteris, bet, palikusi jį, išmokė, kaip svarbu laikytis pažadų. Štai kodėl jis retai juos dalindavo.

      „Ilgai ir laimingai“ įmonė buvo įsikūrusi skoningame dviejų aukštų biurų pastate šiaurinėje miesto dalyje. Švarus, neryškus logotipas ant durų skleidė eleganciją ir rafinuotumą, būtent taip ir galėjai privilioti klientus – įtakingus vadovus ir verslininkus.

      Administratorė paklausė vardo. Daksas liko laukti, kol galiausiai jį nuvedė į kambarį su dviem odiniais krėslais ir kavos staliuku, apkrautu albumais. Ant vieno viršelio buvo mėlynai auksinė žuvis, ant kito – krioklys.

      Nuobodu. Negi ponia Arundel tikisi užliūliuoti savo klientų budrumą, kol jie laukia? Regis, jis tuoj sužinos.

      Aukštais kulniukais stuksendama į medines grindis Eliza pranešė apie savo pasirodymą. Daksas lėtai ją nužvelgė: nuo aukštakulnių, dailių kojų iki apgludusio raudono sijono ir švarkelio. Paprastai jam patikdavo aukštesnės moterys, bet dabar nebeprisiminė, kodėl. Jo žvilgsnis kilo aukščiau iki Elizos veido. Daksas jau spėjo pamiršti, koks jis patrauklus.

      Jos energija jį pribloškė, net oda pašiurpo, o akimirkai sukilo irzulys.

      – Vėluoji.

      Jos rimtas veidas nė nevirptelėjo.

      – Pats pavėlavai.

      Ne taip ir daug. Dešimt minučių. Gal. Nepaisant to, ji privertė jį laukti šiame į stomatologo kabinetą panašiame kambaryje turėdama savų tikslų. Taškas piršlienės naudai.

      – Bandai ką nors įrodyti?

      – Pamaniau, kad nepasirodysi, ir atsiliepiau telefonu. Bandau dirbti.

      Eliza įsitaisė kitame krėsle ir keliais prisilietė prie jo kojos.

      Ji, regis, nė nepastebėjo. Jo kelias sudilgčiojo, o ji paprasčiausiai sukryžiavo kojas ir natūraliai palingavo aistringai raudonu aukštakulniu bateliu.

      Taip pat natūraliai Daksas ant stalelio numetė albumą apie žuvis.

      – Užimta diena. Šou nesitęsia, jei neįdedi darbo.

      Bet tai buvo prastas pasiteisinimas. Jie abu verslininkai, ir jis parodė jai nepagarbą. Netyčia, bet tokia tiesa.

      – Pats tam pasiryžai. Profilio sudarymo sesija trunka kelias valandas. Arba stokis, arba užsičiaupk.

      Valandas? Jis vos nesuaimanavo. Tiek daug laiko tam, kad sužinotum, jog jis mėgsta futbolą, nekenčia „Dalaso kaubojų“, geria tik tamsų importinį alų ir labiau mėgsta paplūdimius, o ne kalnus?

      Daksas išsitraukė telefoną.

      – Padiktuok man savo numerį. – Ji prisimerkė, ir tai atrodė taip miela, kad jis net susijuokė. – Nebijok, neskambinėsiu be reikalo. Jei tai užtruks kelias valandas, turėsim išdalinti sesiją į kelias dalis. Tada galėsiu atsiųsti žinutę, jei vėluosiu į kitą susitikimą.