netiesa?
– Ne. Mane prieš šešis mėnesius garbingai atleido iš laivyno.
– Dabartinėmis aplinkybėmis, kai jūsų šalis kariauja, – truputį smerkiamai atsakė ji. – Atrodytų normalu, kad kiekvienas tikras prancūzas stoja ginti savo šalies, monsieur.
– Tikras prancūzas – galbūt, – atšovė jis. – Bet aš iš Briuselio. Užaugau pietų Nyderlanduose, kuriuos valdė austrai.
– Bet tobulai kalbate prancūziškai.
– Mano šeima kilusi iš miestelio pasienyje su Prancūzija. Buvau dar kūdikis, kai jie persikraustė į Briuselį, tad užaugau tarp prancūzakalbių. Paskui iškeliavau į Paryžių ir įstojau į prancūzų laivyną. Kaip suprantate, labai ilgai nekalbėjau jokia kita kalba.
Ledi neatsakius, Raulis karčiai savęs paklausė, kodėl išvis jai aiškinasi. Koks jai skirtumas? Ji anglė. Visi žino, kad jie jaučiasi viršesni už visus kitus. Kaip nepasisekė, kad atsidūrė viename balne su anglų aristokrate!
– Žirgas jau pailsėjo, – trumpai tarė jis. – Manau, kad jau galime joti.
Jis užšoko ant žirgo ir ištiesė jai ranką stengdamasis negalvoti, kokia ji smulki ir moteriška, kaip jos kvepalai primena švelnias vasaros dienas. Jai atsisėdus ant žirgo, jo smakrą pakuteno tamsios garbanos. Kai arklys kluptelėjo tamsoje, ji įsikibo jam į rankovę ir jis instinktyviai apkabino ją per liemenį.
Kasandra aiktelėjo ir spigiu balsu tarė:
– Ačiū, bet nereikia manęs laikyti. Man nebegresia pavojus nukristi.
Raulis sukando dantis. Jeigu ji mano, kad jis mėgina ją suvilioti, labai klysta. Jis tyliai ją paleido ir abiem rankomis suėmė vadeles, bet jos pamiršti buvo neįmanoma, nes ji sėdėjo tiesiai jam ant kelių. Raulis karčiai pagalvojo, kad jeigu ji nebūtų anglė, ši situacija būtų visai maloni.
Jie keliavo toliau tai paėjėdami, tai pajodami, bet nepertraukdami nejaukios tylos. Raulis stengėsi susikaupti ir vesti žirgą per tamsų mišką. Galiausiai medžiai išretėjo ir jie atsidūrė plačiame kelyje, kuris nakties tamsoje rangėsi kaip sidabrinis kaspinas. Juodu nušoko ant žemės ir Raulis užvertė galvą į dangų. Mėnulis buvo dingęs, žvaigždės blėso pirmutinėje aušros šviesoje.
– Ar žinote, kur dabar esame? – paklausė ji.
– Keliavome į šiaurę.
– Vadinasi, ne į tą pusę.
– Nelygu, kur vykstate, madame.
Kesė prikando lūpą. Ji buvo nepažįstamose žemėse, priešo šalyje. Šis vyras apsaugojo ją nuo pavojaus, bet neturėjo jokios priežasties ja rūpintis. Tiesą sakant, žirgui ne ten pastačius koją, taip greitai ją paleido, kad buvo akivaizdu, jog nenori dar kuo nors jai padėti. O jai reikėjo pagalbos. Tuo ji įsitikino po vakaro įvykių su Merimonu.
– O kur jūs vykstate, monsieur? – mandagiai paklausė ji.
– Į Briuselį.
– Aš norėčiau grįžti į Angliją. Kaip manote, gal iš ten bus lengviau tą padaryti? – Stengdamasi neišsiduoti, kad nerimauja, ji pridūrė: – Pasą atidaviau kurjeriui.
– Vadinasi, neturite dokumentų.
– Ne, neturiu.
Staiga viduryje Prancūzijos su nepažįstamuoju Kasandra pasijuto vieniša ir pažeidžiama. Jis dezertyras. Nėra kas paliudytų, kad jis ne niekšas.
– Ar turite pinigų? – paklausė jis ir jai iš baimės kraujas sustingo gyslose.
Raulis net tamsoje matė, kaip ledi veidu nuslinko nerimas. Jį tai suerzino.
– Aš ne vagis, madame, – šaltai tarė jis. – Nesiruošiu jūsų apvogti.
Ji atšovė su visa anglės arogancija, iškėlusi galvą ir akimis svaidydama žaibus:
– Iš kur galiu žinoti? Juk pavogėte žirgą.
Raulis kreivai šyptelėjo, bet supratęs, kad daugiau argumentų ji neturi, susivaldė ir, užuot piktai atšovęs, suurzgė:
– Madame, nepamirškite, kad galėjau jus palikti likimo, tų niekšų valioje.
– Tai tiesa, – pripažino ji. – Esu jums skolinga ir meldžiu atleisti. – Kesė giliai įkvėpė. – Ir taip, turiu truputį pinigų.
Kasandros atsiprašymas iškart numaldė pyktį. Raulis nusišypsojo.
– Tada esate už mane pranašesnė, madame, nes aš neturiu nė su3.
– Suprantu. Leiskite atsilyginti už išgelbėjimą…
Raulis iškart nuo jos atšlijo.
– Tai nebūtina, – greitai atsakė. – Aš juk jau turiu žirgą.
– Taip, ir esu tikra, jis nugabens jus į Briuselį, – tarė Kesė ir minutėlei nutilo. – Ar jis toli?
Raulis patraukė pečiais.
– Nelygu, kur esame, gal trijų ar keturių dienų kelias. Jums būtų geriau vykti į Reimsą. Jis daug arčiau. Iš ten galėsite užsimokėti už kelionę į pakrantę.
– Ačiū, – tarė Kesė, užvertusi galvą į dangų, o tada vėl nužvelgė kelią priešais. – O Reimsas būtų į tą pusę? – ji mostelėjo į pietus stengdamasi atrodyti rami, tarsi būtų pratusi keliauti viena, tamsoje, mažai naudojamu keliu nepažįstamame krašte, bet Raulis jos balse išgirdo nerimo gaidelę.
Nesi už ją atsakingas.
– Taip, – atsakė jis. – Jeigu laikysitės šio kelio, neabejoju, kad atsidursite Reimso kelyje. Netrukus patekės saulė, bus nesunku rasti.
– Tada atsisveikinsiu, mesjė Dulevantai, – tyliai tarė Kesė. – Dėkoju už pagalbą ir tikiuosi, kad saugiai pasieksite Briuselį.
Kasandra tūptelėjo. Matydamas, kokia ji pasimetusi ir išsigandusi, Raulis panoro ją apsaugoti.
– Palaukit!
Nedaryk to. Tu jai nieko neskolingas.
Raulis nekreipė dėmesio į įspėjamą balsą galvoje.
– Nugabensiu jus iki Reimso.
Jos veide akimirką šmėstelėjo palengvėjimas, bet jį tuoj pat pakeitė įtarumas.
– Iš kur man žinoti, kad manęs nepasmaugsite ir neapvogsite?
Jis sukando dantis.
– Miledi, jeigu jus ir pasmaugsiu, tai tik už aštrų liežuvį!
Keista, bet turbūt tokių jo žodžių pakako. Ji valdingai
To meto Prancūzijos piniginis vienetas; penkių sentimų vertės moneta.
