šaltai, be menkiausios šypsenėlės pažvelgė jai į akis.
– Neturiu jokios priežasties gerai galvoti apie anglus. Daugiau apie tai nekalbėkime.
– Bet…
– Verčiau valgykite, madame, kol neužsiverčiau ant kelių ir neišpėriau kaip išlepintos mergiūkštės.
Kesė nusisuko nepatenkinta ir truputį išsigandusi, kad jis gali įvykdyti grasinimą.
Maistas buvo pilkos spalvos ir nekeliantis apetito, kažkoks troškinys, greičiausiai kelias dienas stovėjęs puode, bet karštas ir geresnio skonio, nei atrodė. Kesė žinojo turinti valgyti, kad nepritrūktų jėgų, tačiau jiems pavalgius ir susiruošus į kelią nė kiek nesigailėjo.
Užsėdęs ant žirgo Raulis Dulevantas atgavo gerą nuotaiką. Jis numetė arklininkui monetą ir ramia žingine patraukė iš kaimo.
– Smuklininkas sakė, kad Reimsas už dienos kelio nuo čia, – tarė jis Kesei. – Galbūt pasieksime jį dar nesutemus.
– Tik gaila, kad nežinojo, kur galėtume nusipirkti ar nusisamdyti antrą žirgą, – pastebėjo ji vis dar galvodama apie ankstesnį pokalbį.
– Jums nepatinka keliauti mano glėbyje, miledi?
– Ne, nepatinka.
– Tai galite eiti pėsčia.
– Jeigu būtumėte džentelmenas, pėsčias eitumėte jūs.
Kasandra nugara pajuto jo krūtinę drebinantį juoką.
– Akivaizdu, kad nesu džentelmenas.
Kasandra supykusi atsisuko ir jau ruošėsi atsikirsti, bet pažvelgusi į jo tamsias akis neteko kvapo. Jo akys linksmai švytėjo ir jos išdavikiškas kūnas iškart sureagavo. Odą dilgčiojo iš jaudulio kaip pirmomis dienomis po pristatymo visuomenei. Tada ji buvo nerūpestinga ir flirtavo su visais gražiais džentelmenais iš eilės. Dabar norėjo pasijuokti iš Raulio, irgi jį paerzinti. Netgi dar blogiau. Ji svarstė, koks jausmas būtų jį pabučiuoti. Ta mintis ją išgąsdino. Dabartinėmis aplinkybėmis negalėjo rizikuoti per daug susidraugauti su nepažįstamuoju. Ji greitai nusisuko.
Raulis užsimerkė ir iš lėto, sunkiai atsiduso. Gerai, kad ledi stebeilija į kelią ir aukštai iškėlusi noselę jį ignoruoja. Ką jis sau galvojo šitaip ją erzindamas? Kažkodėl su šita mergina elgėsi kaip stuobrys, norėjo su ja flirtuoti, nors žinojo, kad būtų protingiau laikytis atstumo. Laiko moterims jis neturėjo, paprastai užmegzdavo tik trumpalaikius, neįpareigojančius santykius, o nuojauta sakė, kad su ledi Kasandra Vitne taip nepavyktų.
Raulis pažvelgė į priešais sėdinčią ledi. Jis laikė rankas apibus jos pečių ir pirštais gniaužė vadeles. Bėris buvo drūtas ir neprieštaravo nešti didesnį svorį, bet Raulis turėjo pripažinti, kad per daug jo neapsunkino. Ledi buvo smulkutė, liekna kaip nendrė. Jis baiminosi per stipriai ją suspausti ir sutraiškyti. Kasandra labai stengėsi prie jo nesiliesti, bet kartais judant arkliui prisispausdavo jam prie krūtinės ir tamsios garbanos įsipindavo jam į barzdą. Tada užuosdavo švelnų, gundantį vasaros gėlių aromatą. Velniop! Jam tai patiko. Jis negalėjo paneigti, kad jai sėdint priešais kelionė buvo daug malonesnė.
Netrukus pasidarė aišku, kad smuklininkas kelionę įvertino labai optimistiškai. Kadangi juodu turėjo tik ilgauodegį bėrį, judėjo pamažu, o kepinant karštai rugsėjo saulei Raulis baiminosi ginti žirgą greičiau nei ristele. Keliui pasukus per tankų mišką, jis labai apsidžiaugė; bent jau turės pavėsį. Galbūt pakeleivė vis dar ant jo pyksta už tai, kad erzino, bet jam tai buvo nė motais. Jis nemėgo plepėti be reikalo.
Raulis nusprendė, kad jiems liko tik valanda kelio su šviesa, ir jau buvo pradėjęs svarstyti, kur reikės praleisti naktį, tik staiga žirgas pastatė ausis. Raulis irgi išgirdo žvangant pakinktus ir vyriškus balsus, kurie atsklido iš už posūkio priešais. Daugybę balsų. Jis greitai truktelėjo vadeles ir paragino žirgą nerti tarp medžių.
Staigus posūkis iš kelio nutraukė pakeleivės mintis. Ji paklausė, kas nutiko.
– Gal ir niekis, bet man atrodo, kad priešais bus kareivių, – atsakė trumpai.
Jiems sukant gilyn tarp medžių, Kesės širdis ėmė daužytis iš baimės. Jau pakanka, kad ji neturi tapatybę liudijančių dokumentų, o dabar dar keliauja su dezertyru. Puikiai įsivaizdavo, kas būtų, jeigu juos sugautų. Nuo tada, kai išsuko iš kelio, jojo į kalniuką, bet dabar pasidarė per statu ir teko nulipti nuo žirgo. Juodu tyliai nuėjo gilyn į mišką, kol nuo kelio jų nebesimatė. Balsai nutilo, tik retkarčiais pasigirsdavo pavieniai šūksniai.
– Pabūkite čia, – sumurmėjo Raulis rišdamas žirgą. – Grįšiu ir pasižiūrėsiu, ką jie daro.
– Eisiu kartu.
– Čia būsite saugesnė.
– O, ne, – čiupo jį už rankovės. – Jūs nepaliksite manęs vienos.
Raulis suraukė antakius ir atrodė, kad dar ginčysis, bet apsigalvojo.
– Puiku, eime su manimi, tik tyliai.
Jis paėmė ją už rankos ir pro krūmus nusivedė į tą pusę, iš kurios sklido balsai. Galiausiai sustojęs prisitraukė Kasandrą prie savęs ir jie kartu pažvelgė pro tankią lapiją. Kasandra tarp medžių matė spalvų lopinėlius; daugiausia mėlynus, bet kai kur sumirgėdavo raudona, nuo metalo atsispindėdavo saulės blyksnis. Oras pakvipo medžio dūmais.
– Jie įsikuria nakčiai, – sušnabždėjo Raulis.
– Ką darysime? Ar negalime jų apeiti ir grįžti į kelią?
Jis papurtė galvą.
– Net nenutuokiame, kiek jų čia yra. Gali būti, kad tai tik pirmas dalinys ir netrukus atvyks daugiau. Gali būti, kad jie ne kariai, o valkatos. Reikia laikytis nuo jų atstumo ir slėptis giliau miške, nes jie gali eiti ieškoti malkų ugniai.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
