sprendimo.
– Pamėginkite užmigti, – galiausiai tarė Raulis. – Kai prašvis tiek, kad galėtume keliauti toliau, pažadinsiu.
– O jūs nemiegosite?
Juoda figūra pasimuistė, prisitraukė kelius prie krūtinės ir juos apsikabino.
– Ne.
Kesė buvo pernelyg išsekusi, kad galvotų apie jo ištvermę ar priešintųsi miegui. Pabėgdama su Džeraldu Vitniu ji visus pribloškė ir dabar baiminosi, kad sužinoję, jog miega po atviru dangumi su nepažįstamuoju, draugai ir šeima tiesiog pasiustų. Ji atsiduso ir susirangė ant žemės. Dabar nieko nebegalėjo pakeisti ir labai norėjo miego, tad įsitaisė kaip įmanoma patogiau ir užsimerkė.
Raulis pasidėjo smakrą ant kelių ir įsistebeilijo į tirštą tamsą. Kelias buvo visiškai neįžiūrimas. Reikia pripažinti, gerai padarė, kad sustojo, bet jis būtų norėjęs keliauti toliau. Kuo greičiau atsikratys šios moters, tuo geriau. Jam patiko keliauti vienam. Be to, nenorėjo būti atsakingas už svetimšalę. Ypač pasipūtusią anglę. Iš Reimso galės keliauti pati. Šiaip ar taip, Bonapartui moterys nerūpi, galės nusisamdyti karietą, kuri nuveš į pakrantę. Raulis stengėsi negalvoti apie tai, kad kartą ją jau apgavo niekšas kurjeris. Turėjo užtektinai savų problemų. Jis pakėlė akis į viršų, bet buvo taip tamsu, kad nesimatė, kur baigiasi medžiai ir prasideda dangus. Nebuvo jokių ženklų, jog debesys greitai nuslinks, tad galiausiai nusprendė šiek tiek pailsėti ir atsigulė ant žemės.
Prašvito, bet nė vienas saulės spindulėlis nepervėrė pilkos dangaus širmos. Raulis uždėjo ranką ledi Kasandrai ant peties norėdamas ją pažadinti. Jis delnu juto smulkius kaip paukščio kaulelius, bet žinojo, kad ji nėra tokia jau trapi. Prisiminė, kaip vakar medžio šaka parklupdė užpuoliką. Turėjo pripažinti, jog ši aristokratė ne iš kelmo spirta.
– Reikia judėti, – sušnabždėjo jis ir švelniai ją pajudino.
Kasandra pasimuistė, nusišypsojo tarsi vis dar saldžiai sapnuodama ir staiga ji jam pasirodė labai graži – šviesi oda, širdies formos veidas, įrėmintas poliruoto raudonmedžio spalvos plaukų. Tiesi, maža nosytė traukė akį prie švelniai išlinkusių lūpų. Raulis jau galvojo, koks jausmas būtų ją pabučiuoti, bet tada ji nubudo ir atsimerkė.
Pirmą kartą jis pažvelgė Kasandrai į akis. Jos buvo ryškiai mėlynos, įstatytos po tamsiais lenktais antakiais ir apsuptos ilgų storų blakstienų. Jis stebėjo, kaip pamačius jį akys aptemsta iš baimės ir nerimo. Raulis patraukė ranką jai nuo peties ir ji atsargiai atsisėdo. Kesei rąžantis jis negalėjo nepastebėti, kaip švarko sagutės įsitempia ant krūtinės.
Raulis nusuko akis nuo jos krūtinės, bet dabar pamatė iš po pasikėlusio sijono kyšančias smulkias pėdas, apautas aulinukais. Jo viduje sukilo kažkas nelaukto. Raulis pašoko ant kojų ir nuėjo atvesti žirgo. Dabar ne laikas geidulingoms mintis. Ypač apie anglų aristokratę.
Kesė atsistojo ir nusipurčiusi sijoną pakėlė rankas prie plaukų. Nors neturėjo veidrodžio, kaip galėdama geriau susmaigstė juos smeigtukais. Tikriausiai atrodė tokia pat susitaršiusi kaip jos palydovas, bet nieko nepadarysi. Jis atvedė žirgą ir ištiesė jai ranką. Jam sodinant ją priešais save, ji negalėjo nesižavėti jo jėga. Sėdėdama priešais Raulį jautėsi saugiai. Kesė negalėjo paneigti, kad buvo malonu prisispausti prie neprausto, bet neabejotinai vyriško kūno. Kiekviena jo kūno linija, raumeningos šlaunys po ja ir stiprios rankos, laikančios ją, kad nenukristų, spinduliavo jėgą. Atsilošusi nugara pajuto tvirtą jo krūtinę. Su Džeraldu niekada nesijautė tokia saugi, bet nuo tos minties ją iškart apėmė kaltė, sumišusi su baime. Šiaip ar taip, Raulio Dulevanto ji nepažįsta.
Nebuvo šalta, bet kadangi nepūtė net silpnas vėjas, migla nesisklaidė ir jiems jojant per ryto tylą spaudė prie žemės medžių viršūnes. Kesės pilvas sugurgė primindamas, kad nuo vakar nieko nevalgė.
– Priešais bus kaimelis. Turėtume rasti užeigą, – tarė Raulis ir sustabdė žirgą. – Manau, bus geriau, jei prieš atjojant duosite man kelias monetas. Kažin ar saugu mojuoti stora pinigine visiems po nosimi.
– Mano piniginė ne stora, – paprieštaravo Kesė ir atsargiai įkišusi ranką tarp sijono klosčių išsitraukė nedidelę piniginę. Atskaičiavusi kelias monetas padavė jas Rauliui ir šis įsidėjo jas į kišenę.
– Ačiū. Kai atvyksime, verčiau leiskite man viskuo pasirūpinti. Labai gražiai kalbate prancūziškai, miledi, bet akcentas jus išduos.
Kesė kietai sučiaupė lūpas. Tai joks komplimentas. Ji pasitenkino metusi jam piktą žvilgsnį, bet jo šypsena ir linksmai žibančios akys dar labiau ją įsiutino. Jeigu tą akimirką jie nebūtų įjoję į kaimelį, ji būtų gerai atsikirtusi.
Kaime buvo nemaža smuklė. Jiems nulipus nuo žirgo, Raulis padavė vadeles laukiančiam arklininkui ir palydėjo Kesę vidun. Kesės akys ne iš karto apsiprato su prietema, bet po minutėlės pamatė, kad kambarys apstatytas suolais ir stalais. Laimei, kitų lankytojų nebuvo. Prie jų šluostydamasis rankas į riebaluotą prijuostę priėjo smuklininkas dideliu pilvu. Raulis užsakė vyno, maisto ir šeimininkas pasiūlė prisėsti.
– Ilgai keliavote? – paklausė smuklininkas statydamas ant stalo ąsotį vyno.
– Gabenu namo seserį, – suurzgė Raulis. – Ji tarnavo kambarine pas vieną anglę Verdene.
– A, – prunkštelėjo smuklininkas. – Girdėjau, kad miestą užėmė prakeikti anglai.
Raulis įpylė taurę vyno ir padavė Kesei žvilgsniu įspėdamas tylėti.
– Taip, – linksmai atsakė Raulis. – Bet jie dosnūs šeimininkai. Tik pažiūrėkit, kokį apsiaustą gavo mano sesuo! Be to, į prancūzų kišenę byra jų angliškas auksas. Nėra ko skųstis.
– Jūs teisus, mano drauge, – kranktelėjo smuklininkas apnuogindamas išlūžinėjusius ir pajuodusius dantis. Jis patapšnojo Rauliui per petį ir nuėjo atnešti maisto.
Klausydamasi pokalbio Kesė vos tvardėsi.
– Sesuo? – piktai sušnypštė ji, vos juodu liko vieni. – Negi manote, kad tas vyras patikės, jog mes šeima?
Jo šypsena ją tik dar labiau supykdė.
– Žinoma, – atsakė jis. – Ar pastaruoju metu matėte, kaip atrodote? Suknelė susiglamžiusi, plaukai susivėlę. Man beveik gėda sėdėti šalia jūsų.
– Bent jau neatrodau kaip meška! – metė ji.
Kasandra iškart pasigailėjo tokio nemoteriško atsakymo. Supratusi, kad reikės atsiprašyti, prikando lūpą.
– Meldžiu atleisti, – tarė po trumputės pauzės ir sukandusi dantis pridūrė. – Esu dėkinga, kad mane lydite.
– Ir turėtumėte būti, – suurzgė jis. – Nebijokite, madame. Kai tik pasieksime Reimsą, jums nebereikės kęsti mano prasčiokiškos draugijos.
Smuklininkui grįžus prie stalo, Raulis kaipmat nutilo. Vyriškis išdėliojo priešais juos lėkštes.
– Štai, monsieur. Sotus valgis jums abiem. Be jokių jautienos
