anglo petį.
– Užbaigęs puolimą jis nuleidžia petį. Tada jis pažeidžiamas, – tarė Antuanas ir pamerkė akį. – Žinoma, mes jam padėsime atsikratyti to įpročio, bet tik po to, kai stos prieš tave.
– Bien sûr7, – atsakė Alisandra ir nusijuokė kartu su broliu. Tai buvo efektyvi strategija siekiant pelnyti mokinio pagarbą. Pirma porą kartų jį sutriuškini, o paskui parodai, kodėl pralaimėjo. Taip mokytojas įrodydavo, kad žino, ką daro. Kad išmano ne tik teoriją, bet ir praktiką. Tačiau pamačiusi niūrų brolio veidą Alisandra greitai nusileido ant žemės:
– Kas?
– Tu juk jį įveiksi, tiesa? – paklausė jis. Kaktoje susimetė nerimo raukšlelės. – Jeigu ne… – nutęsė ir neužbaigė sakinio. Jie abu žinojo, kad nuo to priklauso salono reputacija. Alisandra rizikuodavo kiekvieną kartą, kai persirengdavo Antuanu Leodegransu, garsiausiu Paryžiaus fechtuotoju.
Ji nusišypsojo mėgindama nuginti brolio abejones šalin.
– Aš jį sutriuškinsiu. Viskas kaip visada bus gerai. Tu mane tobulai išmokei, – patikino ji, nors ir suprato, kodėl baiminasi. Brolis norėjo, kad ji būtų saugi, bet tuo pačiu nerimavo, kad privalo persirenginėti ir apsimetinėti, jog jie abu yra vienas žmogus, kad neprarastų pajamų šaltinio. Nuo nelaimingo atsitikimo prabėgo treji metai, ir jie tuos trejus metus gudravo, kad maniežas veiktų toliau. Niekas nenorėtų mokytis fechtuoti pas moterį.
Iki šiol jųdviejų petite déception8 veikė tobulai ir nebuvo jokios priežasties manyti, kad kas nors pasikeis. Apie tai žinojo tik Džulijanas, kuriam atskleisti paslaptį buvo taip pat neparanku kaip ir dvyniams. Žinoma, jie nesitikėjo, kad gudrauti reikės tiek ilgai, vylėsi, jog Antuanas atsigaus, vėl ims valdyti kojas ir užims salono meistro vietą. Iš pradžių gydytojai užtikrintai kartojo, kad tai tik laiko klausimas. O kas, jei jis nepasveiks niekada? Ką tai reikš? Antuanas buvo visa Alisandros šeima, bet jie negalės apsimetinėti amžinai. Juk anksčiau ar vėliau ji norės sukurti šeimą. Apsimetinėjant broliu tikimybė rasti savęs vertą partnerį vis mažėjo. Gal jau ir dabar per vėlu. Praėjusį pavasarį Etjenas Defaržas ilgiau neiškentęs vedė kitą. Visos viltys, kurias į jį dėjo Alisandra, žlugo.
Bet mintis apie tolimą ateitį, jei tik ji ateis, teks nuslopinti. Rytojui jos neturėjo jokios įtakos. Dabar svarbiausias buvo anglas. Alisandra nusisuko nuo akučių sienoje ir nustūmusi visas liūdnas mintis šalin susitelkė į varžovą. Jai prieš akis stojo šokantis anglas ilgomis kojomis, plačiais pečiais ir bučiniams sukurtomis lūpomis. Rytoj, – tyliai pagalvojo ji. – Jūs, sere, sutiksite savęs vertą priešininką.
~3~
– En garde!9 – sušuko Džulijanas Anžu ir atsitraukęs nuo fechtuotojų žengė į šalį. Havilandas užėmė poziciją ir atsisuko į priešininką, kaukėtą ir nebylų Antuaną Leodegransą. Leodegransas jam pagarbiai nusilenkė, bet toliau visas bendravimas vyko tarpininkaujant Anžu. Kaukėtas ir nebylus Leodegransas atrodė nežemiškas ir netikras.
Pagal taisykles Leodegransas atliko pirmąją attaque10. Havilandas suprato, kad šis susirėmimas daugiau treniruotė nei varžybos. Niekas neskaičiuos taškų. Leodegransas tik norėjo pats įsitikinti anglo gebėjimais ir jų įvairove. Tiesą sakant, ir Havilandas nekantravo susipažinti su Leodegranso technika. Ne visiems buvo suteikta privilegija iš arti stebėti išskirtinį paryžiečio miklumą.
Gynyba ir puolimas, balestra ir žingsnis pirmyn, battement11 ir liement12. Havilandas priešininko smūgius pasitiko be jokio vargo. Jis mėgino perprasti didįjį Leodegransą. Vyriškis buvo lieknas, visą laiką judėjo grakščiai ir elegantiškai. Puolimas iš šeštosios pozicijos atliktas tobulai, geležtė nukreipta į viršų, riešas pasuktas pirštais aukštyn. Šių judesių subtilumas jam suteikė neįtikėtino grakštumo. Havilandas per plauką išvengė Leodegranso rapyros galiuko.
Šis vyriškis buvo greitas kaip žaibas! Atrodė, kad juda be jokių pastangų, kad vos neįveikė jo menkiausiu riešo pasukimu. Havilandas greitai pastebėjo, kad tas riešo pasukimas būdingas tik jam vienam. Panašu, kad judesys suteikė jam lankstumo valdant rapyrą. Kadangi prancūziška rapyra virš rankenos neturėjo italų mėgstamų ausyčių, buvo lengviau tai pastebėti. Delnas tvirtai laikė rankeną ir Leodegransas pavydėtinai išnaudojo tai savo naudai.
Pamažu treniruotė ėmė keistis. Kovotojus skiriantis atstumas įsielektrino nuo konkurencijos, tarp jų įsižiebė kova, mirtinai pavojinga chemija, labai panaši į kūnišką trauką. Leodegranso judesiai virto gundomu šokiu, pavojingu ir užburiančiu; jis smūgiavo vis greičiau ir greičiau, kol Havilandas buvo priverstas į jį sutelkti visą dėmesį.
Treniruotė virto assaut13. Havilandas išsišiepė po savo kauke. Jam patiko varžybų jaudulys. Kovotojai judėjo ratu stebėdami vienas kitą, rankos ir rapyros visiškai ištiestos. Abu saugojo savo zoną. Leodegransas laikėsi taip, tarsi jie būtų ką tik pradėję kovą, jo rankos atrodė vis dar stiprios. Havilandas svarstė, ar prancūzas neblefuoja, – jam pačiam tuoj paskaus ranką, bet jis nedrįso jos nuleisti nė akimirkai. Žinoma, kad ir koks Leodegransas lieknas, mačo trukmė turėjo paveikti ir jį.
Havilandas būtų norėjęs pažvelgti po kauke, slepiančia Leodegranso veidą. Ar priešininkas prakaituoja? Jis pats juto, kaip nugara ir veidu žliaugia prakaitas. Leodegransas žaibišku greičiu atliko strėlės puolimą ir privertė anglą gintis. Havilandas apsigynė didžiuodamasis savo paties greitais refleksais, tuomet greitai pats pasiruošė pereiti į puolimą, ir tą akimirką Leodegranso rapyros galiukas įsmigo jam į petį. Jis pajuto medinio antgalio spaudimą greičiau, nei spėjo pamatyti, – toks greitas buvo judesys. Havilandas minutėlę stebeilijo į rapyros antgalį netekęs žado, kol galiausiai prisiminė etiketą.
Jis nusilenkė taip pat kaip Anžu vakar nusilenkė jam pripažindamas, kad kova buvo sąžininga ir priešininkas pranašesnis. Havilandas nenusiminė pralaimėjęs – bent jau šį kartą. Jis sutriko, kad to nenumatė. Paskutinė ataka buvo visiškai netradicinė, Leodegransas puolė vos spėjęs užbaigti gynybą. Havilandas atrėmė puolimą ir dabar buvo jo eilė pulti, bet Leodegransas nelaukė. Dabar Havilandas suprato, ką padarė Leodegransas, – jis padarė apgaulingą manevrą: atitraukė priešininko dėmesį, o tada puolė – atliko tobulą fausse attaque14. Jam nusilenkus, Leodegransas irgi mandagiai linktelėjo. Havilandas siektelėjo savo kaukės ruošdamasis ją nusiimti ir tikėdamasis, kad Leodegransas padarys tą patį, bet veltui. Jis nuėjo prie Anžu, kažką greitai ir tyliai pasakė prancūziškai, dar kartą atsisuko į priešininką, sveikindamas kilstelėjo rapyrą ir išėjo. Jo atsisveikinimas buvo toks pat neįprastas kaip ir paskutinis puolimas.
– Bien, monsieur, bien15. Pasirodėte puikiai. Meistras Leodegransas sužavėtas, – šypsodamasis priėjo Džulijanas Anžu. Havilandas dar niekada nematė mokytojo tokio malonaus. – Jis jūsų paprašė grįžti ketvirtadienį antrai pamokai. Beje, po kelių savaičių laukia nedidelės varžybos. Meistras Leodegransas jaustųsi pagerbtas, jeigu dalyvautumėte.
– Ar jis negalėjo man to pasakyti pats? – nemandagiai
Žinoma (pranc.).
Mažytė apgaulė (pranc.).
Kovon! (pranc.).
Ataka (pranc.).
Puolimas trenkiant per silpniausią priešininko ginklo vietą (pranc.).
Smūgio atrėmimas (pranc.).
Varžybomis (pranc.).
Netikra ataka (pranc.).
Gerai, pone, gerai (pranc.).
