Jei tektų klausyti širdies. Jane Porter

      Staiga prisiminė ją su melsva pamergės suknele Morganos vestuvėse prieš penkerius metus.

      Ausyse suskambėjo jos juokas, jai keliant tostą po ceremonijos.

      – Išvyksime, kai tik apsirengsite, – tarė jis trumpai, nekreipdamas dėmesio į drebančias susijaudinusios Džemos rankas.

      – Duokite man penkias dešimt minučių, – atsakė ji.

      – Žinoma, – Mikaelis apsisuko eiti, bet akies krašteliu pastebėjo ją pasilenkiant prie veidrodžio nusiimti netikrų blakstienų, drebantys pirštai niekaip negalėjo sučiupti jų kraštelio.

      Tai ne jo bėdos. Jam nerūpėjo, kaip smarkiai dreba jos rankos. Vis dėlto niekaip negalėjo atitraukti akių. Negalėjo nepastebėti, kaip ji stengiasi. Jos akys pasruvo ašaromis.

      Pati kalta.

      Jis nėra už ją atsakingas.

      Tačiau jos kančios pažadino nepageidaujamus prisiminimus ir jausmus, kurių jis nenorėjo jausti.

      Mikaelis nepasikliovė emocijomis. Aplinkiniai galėjo jausti kiek tinkami, bet jis visuomet vadovavosi logika, vertino tvarką ir taisykles.

      Ašaros jo nejaudino. Net jei jos tekėjo jaunos užsienietės, kurią prieš daugelį metų sutiko savo artimo studijų laikų bičiulio Dreikono Zančio vestuvėse, skruostais. Tik todėl, kad ji buvo Dreikono žmonos Morganos jaunesnioji sesuo, nesuteikė jai jokių privilegijų. Juk Danielis Kouplendas taip pat neišskyrė jo motinos iš kitų.

      – Baikite, – paliepė jis, nebegalėdamas ilgiau tverti šito pasigailėtino reginio. – Dar išsidursite akį.

      – Turiu jas nusiimti.

      – Tik ne šitaip.

      – Nusiimsiu.

      – Jums nekaip sekasi, – Mikaelis žengė arčiau ir pamojo jai apsisukti. – Pakelkite galvą ir sėdėkite ramiai. Žiūrėkite žemyn. Nejudėkite.

      Pajutusi jo pirštus ant savo smilkinių, Džema sulaikė kvapą. Jo prisilietimas buvo šiltas ir užtikrintas. Mikaelis suėmė blakstieną už krašto ir lėtai, atsargiai nuplėšė nuo voko.

      – Viena, – tarė dėdamas lenktą juostelę į jos delną. – Dabar kita.

      Netrukus viskas buvo baigta.

      – Jums teko tai daryti anksčiau, – tarė Džema, jam atsitraukus, tačiau ne itin toli. Jis stovėjo toks aukštas ir gąsdinantis, tarsi tvirtovė.

      – Ne, tačiau teko stebėti ne vieną merginą darantis makiažą.

      Kurį laiką Džema tyrinėjo jį žvilgsniu.

      – Jūs neturite jokios įtakos nuosprendžiui? – paklausė.

      – Į valias, – atsakė šis. – Juk esu karalius, galiu skelbti naujus įstatymus, panaikinti senus… nors koks geras vadovas panaikina savo paties įstatymus? Aš taip pat laikausi Saidijos įstatymų ir nežadu jų paminti.

      – Ar galėtumėte paprašyti teisėjo būti man švelniam?

      – Galiu.

      – Bet neprašysite?

      Jis atsakė ne iš karto, ir tai jau savaime buvo atsakymas.

      – Ar paprašytumėte švelnesnio nuosprendžio moteriai?

      Mikaelis pasimuistė.

      – Nelygu, kas ji ir kuo nusikalto.

      – Taigi sprendimas priklauso nuo jūsų santykių?