jau gerai – niekada. Nusisukusi giliai iškvėpė tikėdamasi, kad su oru išleido ir dalį seksualinės įtampos, ir nuėjo prie plačiai atvertų durų.
– Sveiki?
Tyla, tik kažkas gurguliavo. Priekinė patalpa atrodė kaip suaugusiųjų brolijos namai, ne tokia tvarkinga kaip garažas, bet švari. Dvi patogios sofos ir keli minkšti paplūdimio spalvų krėslai čia puikiai tiko. Prie sienos rikiavosi lentynos su daugybe knygų, žurnalų ir kompaktinių plokštelių. Ant grindų gulintis milžiniškas krepšys buvo pilnas guminių šlepečių ir kremo nuo saulės buteliukų. Prie kitos sienos ant kablių kabėjo asmeniniai ugniagesių krepšiai su įranga.
Dešinėje ji įžiūrėjo virtuvę, kairėje – koridorių, bet nebuvo jokių gyvybės ženklų, o tai buvo keista – visi negalėjo išvykti į iškvietimo vietas, juk gaisriniai automobiliai tebestovėjo priekyje.
– Sveiki?
Vis dar nieko.
Gūžtelėjusi ji nužingsniavo gurguliavimo garsų link. Jie atvedė ją į virtuvę prie veikiančio kavos aparato.
– Kas nori kavos karštą dieną? – paklausė pati savęs.
– Komanda, kuri dirbo visą naktį.
Apsisukusi ji susidūrė su seksualiuoju ugniagesiu Zaku Tomu. Gulėdamas vyras atrodė neprastai, tačiau jam atsistojus seksualumas buvo nenusakomas, nors plaukai nuo lovos – ar hamako – buvo susivėlę. Kaip jam gerai… ir kaip jai negerai.
Saldžiai nusižiovavęs prisidengė burną, tada nusišypsojo.
– Atsiprašau.
Jis gerai atrodė net žiovaudamas. Jai galas.
– Nieko tokio.
Jis pasidėjo batus, marškinius ir pasirąžė. Marškinėliai pakilo, leisdami užmesti akį į patrauklius raumenis. Ranka persibraukė plaukus ir tik dar seksualiau sušiaušė trumpas sruogas. Būtų visai linksma, jei tik jai nesikauptų seilės.
Ji niekada nepamesdavo galvos dėl uniformuoto vyriškio, tad nė nenutuokė, kas šįkart kitaip, bet Dieve mano…
– Vakar sulaukėm septynių iškvietimų, – paaiškino jis. – Gaisrai, sprogimas cukraus gamykloje, išsiliejusios toksinės atliekos Penktosios gatvės degalinėje. Niekam neteko numigti nė valandos. – Jis vėl perbraukė ir taip piestu stovinčius plaukus. – Mes išgriuvę. Visi miega.
Nors ir buvo nuostabus, veide matėsi nuovargis, ir staiga Brukė atsitokėjusi išvydo tikrą žmogų iš kūno ir kraujo.
– Atleisk, kad pažadinau. Ypač po tokios sunkios nakties.
Jis kilstelėjo kitą petį, tikrai nesusinervinęs ar supykęs, kokia būtų ji, jei būtų tekę miegoti tik valandą.
– Toks jau tas darbas. Norėjai susipažinti su bendradarbiais?
– Grįšiu vėliau.
– Gal iš pradžių nori kavos?
Ji atvėrė burną atsisakyti, bet pamatė akis. Sukilo jo budrumas. Štai jis čia, persidirbęs, gaisrinėje aiškiai trūksta darbuotojų, o jo akyse Brukė tebuvo tik dar viena iš daugybės, kurie iš čia nusimuilino. Ir kurie dar nusimuilins.
– Žinai, kava būtų tikrai neblogai.
Jis pasisuko prie spintelių, o ji apsižvalgė po virtuvę. Stalas buvo milžiniškas, aplink sustatyta bent dvylika kėdžių. Ant darbastalio išrikiuota eilė puodelių.
– Kiek jūsų čia dirba?
– Dirbam trimis pamainomis: kiekvienoje tik po šešis ugniagesius ir du medikus. Vadinasi, mūsų yra… dvidešimt keturi? Gerokai trūksta iki trisdešimties. Už tai padėkokim bjauriam etatų mažinimui.
Vadinasi, čia yra vidutinio dydžio gaisrinė, bet milžiniška, palyginti su privačia greitosios medicinos pagalbos stotimi, kurioje ji dirbo prieš tai ir kur visuomet būdavo tik keturi darbuotojai vienu metu.
Čia jai teks bendrauti daugiau nei pratusi. Ugniagesiai dirba po dvidešimt keturias valandas, medikai – po dvylika, bet laiko kartu praleisti vis tiek tenka nemažai. Brukė save tikino, kad viskas tik į gera, bet iš tiesų tik vėl prisiminė vaikystę, kai ji klasėje būdavo naujokė.
Zakas pastatė kavinuką.
– Juodos ar pagardintos?
– Pagardintos, prašom.
Jis siektelėjo cukraus. Nespėjusi nė pagalvoti, ji leidosi į ekskursiją, pradėjo nuo tų plačių pečių, ilgo, liemeningo kūno ir užpakaliuko, kuris…
Jis pasisuko ir, tiesiog šaunu, pamatė ją spoksant.
Jam į užpakalį.
Kilstelėjęs antakį jis atsirėmė į spintelę, o ji iš paskutiniųjų stengėsi vaidinti apžiūrinėjanti grindų plyteles. Kai nebegalėjo ištverti tylos, galiausiai į jį žvilgtelėjo, o jis pralinksmėjusiomis akimis ištiesė jai kavos puodelį.
– Ačiū, – išspaudė ji.
– Tu ne vietinė.
Jis įsipylė puodelį ir sau.
Visą gyvenimą ji buvo „nevietinė“, tad nieko naujo neišgirdo. Pagauta spoksanti vaikinui į užpakalį? Štai čia kai kas naujo. Naujo ir labai nejaukaus.
– Ar tai būtina sąlyga?
– Ak, ir šiek tiek gynybiška, – nerūpestingai tarė jis. – Santa Rėjuje atrodai kaip naujokė, ir viskas.
– O tau taip atrodo dėl to, kad?..
– Dėl tavo odos.
Ištiesęs ranką jis perbraukė pirštu jai per skruostą, ir Brukė iškart pajautė, kaip atgyja visos gerosios vietelės. Ji giliai įkvėpė.
Jis taip pat.
Po pauzės jis atitraukė pirštą.
– Hm.
Iš tiesų, hm…
– Tu išblyškusi, – tarė jis. – Štai ką turėjau galvoje. Tu tikrai ne iš pajūrio miestelio.
Aišku, taigi, jie tai aptarinės.
– Aš tik atsargi, ir viskas.
Zakas lėtai linktelėjo.
– Nenorėjau tavęs sutrikdyti.
Nors ir pats buvo akivaizdžiai sutrikęs. Jis sukišo kojas į batus, paliko juos nesuvarstytus ir padėjęs kavą apsivilko uniforminius marškinius.
Gal jis ir nenorėjo jos trikdyti, bet būtent taip padarė ir vis dar tebedarė vien tik kvėpuodamas.
– Esu didelė kremo nuo saulės mėgėja.
