vėl ją trikdė. Kilo didžiulis sąmyšis – nuo smegenų ląstelių iki erogeninių zonų, kurių, pasirodo, ji turi daugiau, nei galėjo prisiminti.
– Iš rytinės dalies? – spėjo jis.
– Masačusetso. – Brukė stengėsi nekreipti dėmesio, kad jis įsibrovė į asmeninę jos erdvę ir kad jai toks įsibrovimas visai patinka. – Tu, ak… – Ji mostelėjo pirštu į marškinių pusę, kurie vis dar buvo prasagstyti ir kvietė jo paragauti. Brukė staiga būtent to ir užsimanė. – Nebaigei sagstytis.
– Atitraukei dėmesį.
Taip. Regis, tai abipusė bėda. Iš taip arti jis atrodė dar aukštesnis ir platesnis, ir dabar ugniagesio uniforma tik paryškino banglentininko įvaizdį.
– Ar banglentės lauke tavo?
– Kodėl klausi? – žybtelėjo jis šypsena, kuri turbūt daužė vietos moterų širdis. – Atrodau kaip banglentininkas?
– Taip.
– Ar tu plaukioji banglente?
– Niekada nebandžiau, – prisipažino ji. – Kažin ar tai būtų gera mintis.
– Kodėl?
– Aš… – stabtelėjo ji, nenorėdama atskleisti savo ydų šiam žaviam vyriškiui.
– Šiek tiek įsitempusi? – spėjo Zakas ir ją nužvelgė. – O gal perfekcionistė?
– Sakai, kad esu pedantė? Nesu.
Jis ir toliau smalsiai į ją žvelgė, o ji atsivėrė kaip pigus lagaminas.
– Gerai, esu. Kas mane išdavė?
– Plaukai.
Supinti į standžią kasą.
– Taip jie nelenda į akis.
– Sumanu. O išlygintos darbinės kelnės?
Ji susikišo rankas į kišenes.
– Nepakenčiu raukšlių.
Jo lūpų kampučiuose nušvito šypsena.
– Taip, raukšlės – tikras vargas.
Po velnių. Jis nuostabus ir įžvalgus.
– Gerai jau gerai. Aš tikra pedantė.
Jis dar kartą lėtai ir nerūpestingai nusišypsojo.
Ir jos viduje kažkas lėtai ir nerūpestingai degė.
O, tai tikrai negerai. Visiškai negerai.
– Gal turėčiau grįžti…
Bet dar nespėjus baigti sakinio, pasigirdo garsus skambutis. Atsipalaidavęs ir nerūpestingas banglentininkas ugniagesys bemat įsitempė ir pasiruošė.
– Antrasis ir trečiasis ekipažai, skubėkite į 3640-ąjį namą Rebekos aveniu.
– Tai aš.
Zakas pastatė puodelį, koridoriuje sušurmuliavo.
Į priekinį kambarį ėmė plūsti žmonės, vieni pasiruošę, kiti dar ne. Dauguma iš jų buvo vyrukai – tikrai karšti vyrukai, kaip Brukė nesusilaikė nepastebėjusi, – pusė iš jų rengėsi, kiti avėsi batus, treti dalijo nurodymus kolegoms. Visi išvargę ir pabalę. Dirbę per naktį, jie tikrai nesidžiaugė nauju iškvietimu, bet ji vis tiek tikėjosi, kad kas nors paklaus, kas ji tokia, ar net susipažins, bet niekas nesivargino.
– Čia Merės pamaina, – Zakas šūktelėjo į bendrą sumaištį. – Ei, visi, čia Brukė Obrajen.
Žmonės paskubomis pamojavo, vienas ar du net šyptelėjo ir nulėkė. Zakas spustelėjo jai petį eidamas pro duris, paprastas prisilietimas ir vėl trenkė ją kaip žaibas.
– Pasimatysim, Septintoji Naujoke.
Ir staiga dingo.
Jie visi dingo.
Taip. Ji vis dar tikra naujokė.
2
Brukė per naktį vaikštinėjo po trijų aukštų Viktorijos laikų namą, kurį taip netikėtai jai paliko močiutė, ir stebėjosi, kad dabar jis priklauso jai. Ji niekada nepažinojo Liusilės Obrajen, su kuria ryšių nepalaikė vienintelė jos dukra, Brukės motina Karena, todėl buvo netikėta, kai advokatas pranešė apie Liusilės palikimą.
Kaip advokatas ją ir perspėjo, kiekvienas kambarys buvo prikimštas… daiktų. Brukės turtas tilpdavo į automobilį, tad tiek daiktų stulbino. Viso šito reikėjo atsikratyti, norint parduoti namą, bet ji nežinojo, nuo ko pradėti. Iš motinos pagalbos nesulauksi, ji nenorėjo su tuo turėti jokių reikalų ir nė neatvažiavo į Vakarus pasižiūrėti.
Bet Brukė džiaugėsi čia atvykusi. Santa Rėjus, net atmetus tą nepaaiškinamai perdėtą Zakui jaučiamą potraukį, buvo vienintelė vieta, kurioje buvo bent trupinėlis jos šeimos istorijos ir kuri suteikė pojūtį, kad ji galbūt net turi progą, apie kurią anksčiau nė nedrįsdavo pasvajoti.
Ji galiausiai nusprendė imtis darbo nuo viršaus ir užlipo į palėpę. Peržvelgus daugybę dėžių su nuotraukomis jai netikėtai užgniaužė gerklę. Vaikystėje nebuvo vietos sentimentalumui. Tarp kelių jos daiktų tokių saldybių kaip nuotraukos nebuvo. Metų metus ji sau kartojo, kad tai nesvarbu. Jai patiko būti nesentimentaliai.
Vis dėlto naršydama po dėžes su nuotraukomis ji suvokė, kad taip buvo todėl, kad nepažino kitokio gyvenimo. Karena ir Liusi nesišnekėjo daugybę metų, nuo tada, kai Brukė buvo dar visai mažytė, todėl ji nepažinojo močiutės ir nežinojo jos požiūrio į save. Bet kai kurios nuotraukos buvo net iš dvidešimto amžiaus pradžios ir atspindėjo močiutės gyvenimą, žavėdamos Brukę taip, kaip ji nė nesitikėjo.
Ji turėjo praeitį. Vartydama nuotraukas, dėl viso šito nepažinto pasaulio jautėsi ir gerai, ir liūdnai. Su motina jos artimos nebuvo. Karena gyveno Ohajuje su menininku ir dažnai būdavo nepasiekiama, bet dabar Brukė geidė, kad galėtų pakelti ragelį ir pasidalyti su ja šiais išgyvenimais.
Kad turėtų kokį nors žmogų, kuriam galėtų paskambinti…
Taip ji ir užmigo, apsupta praeities, ir pabudo krūptelėjusi, kai pro mažą langelį viršuje įstrižai įspindo saulė. Prie vieno skruosto buvo prilipusios dvi nuotraukos, ant kito pridžiūvo seilės. Ji sapnavo didelį namą, pilną jos pačios prisiminimų.
Ar ji to slapčia ir troško? Kad šis namas simbolizuotų jos šaknis?
Ar būtent to jai ir reikėjo, kad pasijustų laiminga?
Brukė žvilgtelėjo į laikrodį ir supanikavo. Nusipurčiusi sapno likučius ir numetusi nuotraukas, paskubomis susitvarkė ir vos spėjo palįsti po dušu prieš išlėkdama pro duris, kaip įmanydama stengdamasi nepavėluoti į darbą pačią pirmą dieną.
Hamakas
