šalia jos.
– Viskas gerai. – Vyras priklaupė šalia norėdamas geriau apžiūrėti, ar ji stipriai sužeista, tačiau pro visą doką apėmusius tirštus dūmus buvo beveik neįmanoma ką nors įžvelgti. Mergina sėdėjo susigūžusi ir be perstojo kosėjo.
– Jachta… – šiaip ne taip ištarė. – Ji vis sp… sproginėja…
– Ar gali atsistoti?
– Taip. Aš… – balsas Eidanui sukėlė slogius prisiminimus, bet pamatęs linktelėjimą kaipmat ėmėsi veikti. Padedama ugniagesio mergina atsistojo ir apsisukusi pamatė, kaip liepsnos lyžčioja jachtos pagrindinį stiebą ir bures. – Dieve mano…
Eidanas prisitraukė merginą ketindamas šokti ant doko, kuo toliau nuo šio pragaro, tačiau netikėtai sustingo.
Jachtos pavadinimas, užrašytas ant kajutės durų, vis pasirodantis ir vėl dingstantis tarp liepsnų.
Bleiko mergaitė.
Ne. Negali būti. Staiga kai kas daug stipriau ėmė kelti susirūpinimą – po kojomis pradėjo vibruoti ir dundėti denio grindys.
– Mums reikia paskubėti! – suriko Eidanas.
– Ne. Ne, prašau! – Mergina sunkiai gaudė orą. – Privalai išgelbėti jachtą.
– Pirmiau mudu. – Galvoje kilo tikra painiava. Darėsi sunku suregzti rišlų sakinį. Bleiko mergaitė…
Bleiko jachta. Dieve, jis buvo visiškai pamiršęs, kad Bleikas turėjo jachtą.
O dabar jo rankose moteris. Ji nusisukusi, tačiau vyrui ramybės neduoda įkyrus jausmas, kad jis ją pažįsta. Laukinės šviesios garbanos ir balso skambesys…
Galvoje suskambo pavojaus signalas. Per paskutines trisdešimt sekundžių liepsnų dydis ir karštis padvigubėjo. Po kojomis, tarsi norėdamos išleisti augantį įniršį, ėmė trūkinėti ir drebėti grindys.
Tuoj vėl sprogs. Bandant grįžti ant doko, kelią pastojo dar viena nemaloni kliūtis – liepsnos užkirto saugų praėjimą.
Kitoje pusėje, rankose laikydami vandens žarnas ir bandydami užgesinti ugnį, stovėjo Tajus, Edis ir Semas. Tačiau dabar jie bejėgiai padėti Eidanui ir aukai. Kristina su Aronu taip pat buvo ten. Net ir per tamsą Eidanas juto, kaip stipriai jie stengiasi apsaugoti draugą.
Jie ką tik neteko vieno komandos nario. Jokiais būdais neleis, kad tai pasikartotų.
– Dieve mano, – šalia stovinti mergina, stebėdama užburiančias ir užkertančias visus praėjimus liepsnas, sunkiai kvėpavo.
Ji ne vienintelė buvo pakerėta atsivėrusio vaizdo, nes dabar Eidanas turėjo trumpą galimybę pažvelgti į jos veidą.
Jis ją pažinojo.
– Kenze?
Išgirdusi žemu, kimiu ir nustebusiu balsu tariamą savo vardą, mergina plačiomis akimis pažvelgė į vyrą. Banguoti šviesūs plaukai įrėmino išblyškusį, suodžiais ir krauju išteptą, bet vis tiek gražų ir įsimintiną veidą.
Makenzė Staford, Bleiko sesuo. Kenzė tiems, kas ją gerai pažinojo ir mylėjo. Sisė Haup milijonams žiūrovų, kurie stebėjo moterį seriale Haup aistros.
Eidanui ji nebuvo svetima, bet ne dėl žinomumo iš televizijos ekranų. Pažinojo ją asmeniškai.
Labai asmeniškai.
– Kenze.
– Negaliu… Negirdžiu tavęs.
Žmonės nesitiki, kad gaisras gali kelti tokį triukšmą. Ugnis aplink traška ir riaumoja, skleisdama ausis veriančius garsus, naikindama viską, kas pasitaiko kelyje.
Įskaitant ir juos, jei tučtuojau nepasitrauks. Tokio supratimo pakako, kad Eidanas imtųsi veiksmų. Sena meilė ar ne, vis tiek turi iškrapštyti juodu iš čia gyvus. Kenzei žvelgiant į jį tokiomis pat kaip Bleiko akimis, Eidano širdis pašėlusiai daužėsi, o skrandis susitraukė. Tarp Bleiko mergaitės ir kitos jachtos, kuri, beje, jau taip pat buvo pradėjusi smilkti ir bus pasiglemžta ugnies bet kurią sekundę, žiojėjo gal dvidešimties pėdų vandens tarpas. Nesvarbu. Jie neturi kito pasirinkimo.
– Kai pasakysiu, noriu, kad sulaikytum kvėpavimą.
– Ar… ar mes pažįstami?
Vyras buvo su šalmu ir turėjo daugybę įrangos, o aplink tvyranti tamsa ir chaosas dar labiau blogino matomumą. Nors negalėjo įžvelgti akių, Kenzė turėjo pripažinti, kad viduje kažkas sudilgsėjo.
– Tai aš, Eidanas. Nagi, skaičiuosiu iki trijų ir turėsi sulaikyti kvapą.
– Eidanai, Dieve mano.
– Pasiruošusi?
– Jachta supleškės? Kiekvienas jos centimetras, tiesa?
Tikrai taip, įskaitant ir tuos kelis centimetrus, ant kurių jie dabar stovi. Tiesą sakant, tai įvyks kur kas greičiau, nei jie norėtų. Kadangi nebeįmanoma pasiekti doko, vienintelė išeitis šokti į vandenį, kur laukė gelbėtojai.
– Ne, – mergina ėmė purtyti galvą. – Turi būti kita išeitis.
Deja, nebuvo. Eidanas skubėdamas nusimetė įrangą ir švarką, septyniasdešimt penki papildomi svarai nepadės išsilaikyti vandens paviršiuje rankose laikant besimuistančą Kenzę. Na, ji bent jau sąmoninga. Mergina buvo be batų ir nevilkėjo nieko sunkaus.
– Su skaičiumi trys, gerai? Sulaikyk kvėpavimą.
– Nemanau…
– Puiku. Vienas… – jis stumtelėjo Kenzę priešais save prie turėklų.
– Eidanai…
– Du…
– Ar išprotėjai?
– Trys.
– Po velnių. Tikrai nešoksiu…
Eidanas įmetė klykiančią merginą į vandenį.
2
Kenzė paniro į ledinį vandenyną, o kai burna prisipildė vandens, suprato, kad pamiršo sulaikyti kvėpavimą. Nuo akimirkos, kai ankstyvą rytą sprogo Bleiko mergaitė, buvo sunku galvoti apie ką kita.
Akyse keičiantis kaleidoskopo vaizdams Kenzė nepastebėjo, kad kažkas šalia įšoko į vandenį. Nepastebėjo ir dviejų, ją apsivejančių ir padedančių išvengti krintančių į vandenį nuolaužų, rankų.
Eidanas. Dieve mano, Eidanas… Tai jis sujaukė jos mintis. Norėjosi priminti, kad ir pati gali plaukti, tačiau ledinis vanduo atėmė balsą ir išsiurbė orą iš plaučių, trukdė normaliai mąstyti.
Jai dar neteko patirti nieko panašaus. Dar niekada nebuvo taip karšta
