jo, padarė tai dėl to, kad abu galėtų siekti karjeros aukštumų, jam taip pat nepatiko slapstytis nuo geriausio draugo Bleiko. Bet Kenzė žinojo tikrąją priežastį. Viskas dėl to, kad Eidanas suprato, jog mergina ima jį įsimylėti. Tokiems jausmams dar nebuvo pasiruošęs, todėl atstūmė ją.
Kenzė nekentė Eidano pakankamai ilgai. Dėl to, kad nesuteikė jiems galimybės pajusti, kokie jausmai juodu gali sieti. Tačiau Eidanas buvo visiškai teisus sakydamas, kad Kenzė jį įsimylėjusi. Šiek tiek užtruko, bet galiausiai pyktis nuslopo. Teko pripažinti, kad jis buvo teisus nutraukdamas santykius ir neleisdamas Kenzei dar labiau skaudinti savęs… Tik tuo metu skausmas atrodė nepakeliamas.
Galbūt reikėtų džiaugtis, kad šito susitikimo aplinkybės ne asmeniškos – jis savo darbo vietoje, o ji tik viena iš daugelio jo gelbstimų žmonių. Viskas ne taip intymu.
– Nustok kovojusi su manimi, – Eidano balsas nustelbė aplinkinius garsus: sirenas, kitų ugniagesių šauksmus, bauginamą liepsnų šniokštimą, bangų mūšą. Bangų, kurios dabar plaktųsi viena į kitą jai virš galvos, jei ne tvirtos Eidano rankos, kurioms, atrodo, nereikia jokių pastangų, kad ją išlaikytų. – Laikau tave.
– Nenoriu, kad mane laikytum.
– Šią minutę neturi kito pasirinkimo.
– Iš visų ugniagesių šiame prakeiktame mieste…
Kenzei pasirodė, kad išvydo liūdną šypseną. Taigi jis taip pat nebuvo patenkintas matydamas ją. Jis net nežiūrėjo į ją, visą dėmesį buvo sutelkęs į jachtą ir doką už nugaros, primindamas, kad jis ne tik gelbsti ją, tačiau kartu ieško kitų žmonių, kuriems galbūt reikia jo pagalbos.
– Jachtoje buvau viena, – patikslino Kenzė.
– Ką ten veikei?
– Atsisveikinau su Bleiku.
– Kenze… – Eidano akyse atsispindėjo gailestis, liūdesys ir skausmas.
– Bleikas nepadarė nė vieno iš tų dalykų, kuriais jį kaltinate.
Kenzė patraukė Eidano dėmesį, visą dėmesį. Jau buvo pamiršusi, ką reiškia, kai Eidanas visas atsiduoda jai.
Nepadarė.
– Ar prieš mirtį jis tau minėjo ką nors?
Mirtį… Girdint šį žodį iš Eidano lūpų Bleiko netektis tapo dar tikresnė. Tą patį ji pajuto, kai grįžo į gimtąjį miestą. Dabar smūgis atrodė nebepakeliamas. Jautėsi tarsi smaugiama, negalėjo ištarti nė žodžio. Ne, Bleikas nepasakė nieko, o tai verčia jaustis tik dar blogiau.
– Aš tiesiog žinau. Ne jis sukėlė tuos gaisrus.
– Kenze, – Eidano balsas buvo švelnus, tačiau mergina nenorėjo daugiau nieko girdėti, todėl tik nusisuko ir užsimerkė. Nuo staigių judesių apsvaigo galva ir Kenzė stipriau įsitvėrė Eidano.
– Noriu iš čia dingti.
– Žinau. Jie jau skuba mūsų ištraukti.
Tai gerai. Nors kažkas čia tikrai negerai. Akyse pradėjo mirguliuoti. Mintys tapo miglotos. Išsigandusi ir šiek tiek sukrėsta, Kenzė prispaudė veidą Eidanui prie kaklo. Padėtis pasirodė labai pažįstama ir užplūdo prisiminimai.
Ji jau buvo čia.
Na gerai, ne čia, ne vandenyje, visa sušalusi ir išsigandusi. Tačiau jis ją jau taip laikė. Spaudė jos veidą prie šiltos odos, tarsi ketindamas ją visą gyvenimą saugoti nuo negandų.
Eidanas kvepėjo taip pat. Šio kvapo taip ir nepavyko pamiršti. Ir dabar tas kvapas, nepaisant to, kad ji ką tik išgyveno laivo sprogimą, plūduriavimą lediniame nakties vandenyje ir netikėtą susitikimą su vaikinu, kuris sudaužė jai širdį, jaukė mintis.
Velniai griebtų. Ji kaltino Bleiką. Bleikas…
– Kenze, – Eidanas švelniai papurtė merginą. – Lik su manimi.
Ačiū, bet ne…
– Atsimerk, – paliepė Eidanas. – Nagi, Kenze. Lik atsimerkusi, lik su manimi.
Ir nenugrimzti į lėtą letargo miegą? Nee…
– Per daug pavargusi.
– Žinau, bet tu gali iškęsti. Juk gali iškęsti bet ką, prisimeni?
Kenzė beveik nusišypsojo išgirdusi savo moto, tačiau iš karto suvokė, kas jai jį priminė. Taip, kadaise ji tikėjo, kad gali padaryti bet ką. Nes Eidanas buvo su ja.
Bet jis ir įrodė, kad tai melas.
O Dieve. Jos akys merkiasi. Būtų taip paprasta užsimerkti, plūduriuoti ir nebejausti šalčio. Tačiau net ir apsvaigusi suprato, kad tokios mintys blogos. Sutelkusi visas jėgas prisivertė atsimerkti.
Žvilgsnis susitelkė į Eidaną. Paskutinį kartą matė jį būdama labai jauna. Jie abu buvo jauni. Jai buvo ką tik suėję dvidešimt dveji, ji pasirašė sutartį su vienu iš Los Andželo agentų ir gavo pirmą mažą vaidmenį. Jis – dvejais metais vyresnis, tobulai sudėtas ir nepaprastai gražus jaunas ugniagesys.
Prisispaudusi ir apsivijusi jo rankas ir kojas savosiomis, jautė, kad Eidano kūnas nepasikeitė.
Vis dar tobulai sudėtas.
O liepsnos ir kitų ugniagesių į juos nukreiptos šviesos leido matyti, kad ir toks pat gražus. Jei nebūtų jos palikęs ir nuėjęs net neatsigręždamas, dabar Kenzė jaustųsi laiminga matydama jį.
Labai laiminga.
Pagaliau ugniagesiams pavyko prasibrauti pro liepsnas į kitą doko pusę ir padaryti saugų praėjimą. Vienas ugniagesys šoko į vandenį ir stipriai ėmė irtis prie jų.
– Štai! – šūktelėjo Eidanui ištiesęs ranką ir stengdamasis perimti Kenzę.
– Aš ją laikau! – suriko Eidanas.
Tačiau Kenzei Eidano ir jo stiprių rankų, kvapo ir ypač visų prisiminimų jau buvo per akis. Nesudvejojusi atsidavė į rankas, kurios jos dar niekada nelaikė, kurios jos nepažinojo, kurios nežadino praeities.
Net jei ir norėtų, nepažvelgs atgal.
3
Kol Eidanas išlipo iš vandens, Tajus Kenzę jau buvo perdavęs greitosios medicinos pagalbos paramedikams. Dastinas ir Brukė nusivedė ją į greitosios automobilį, kuo toliau nuo liepsnų.
Gerai.
Sušalęs ir kiaurai permirkęs Eidanas skindamasis kelią per tvyrantį chaosą nuskubėjo prie ugniagesių automobilio. Paskubomis nusirengė ir užsimetė sausą aprangą. Tuo tarpu galvoje vienas kitą keitė daugybė klausimų.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст
