gyvastį.
Vėl suriko.
A?
Pažįstamas balsas.
Kenzė suprato, kad riksmas sklinda iš jos. Ji kvėpuoja. Puiku. Kvėpuoja ir vyras, laikantis ją vandenyje, besistengiantis atversti jos galvą ir rizikuojantis savo gyvybe bandydamas apsaugoti nuo skraidančių laivo nuolaužų. Be jo pagalbos, jau seniai gulėtų dugne lyg sunkus akmuo.
– Šššš… – tyliai ramino vyras. – Laikau tave. Viskas gerai. Kenze, viskas bus gerai…
Mergina buvo sužeista, bet ne taip stipriai, kad išgirdusi vyro balsą, neatsimintų, kas įvyko. Kaip iš karto jo nepažino?
Pirmas vyras, sudaužęs jos širdį.
Eidanas buvo be šalmo ir dabar Kenzė aiškiai matė veidą. Neatrodė laimingas ją matydamas, ir, atvirai kalbant, jei jam nereikėtų šiuo metu gelbėti jos apgailėtino užpakalio, jų nuotaikos puikiai derėtų.
– Eidanai… – Vyro akyse atsispindėjo liepsnos. – Dieve mano, mes vos ne…
– Žinau. – Trumpi tamsūs plaukai buvo prilipę prie galvos. Atšiauriu ir išblyškusiu veidu tekėjo vanduo. Ilgos juodos blakstienos sukibusios, o virš antakio kraujavo bjauri žaizda. Nepaisant visko, Kenzei į galvą šovė apgailėtina mintis: Oho, tikras bebaimis. Įsitempęs ir šlapias, bet atrodo neįtikėtinai gerai.
Eidanas Donelis buvo pirmas tikras jos vaikinas. Pirmas… viskas… Vos galėjo tuo patikėti. Kenzės smegenims šią akimirką tokia informacija per daug sudėtinga. Pakėlusi galvą ištiesė kaklą ir pažvelgė į jachtą, atrodančią tarsi didelis fejerverkas.
– Ji tiesiog sprogo ir aš…
– Kenze…
– Noriu pasakyti, kad vieną minutę dar sėdėjau ilgėdamasi brolio, o kitą…
– Viskas bus gerai, bet noriu, kad tu… – Eidanas žvelgė susikaupęs, šaltomis akimis.
– …o kitą ji sprogo. Sėdėjau čia apsupta brolio daiktų, ilgėdamasi jo ir staiga didelis bum. Mano Choo1 bateliai dabar turbūt pakeliui į Kiniją. Man jie tikrai patiko.
– Kenze, – griežtu, bet raminamu balsu nutraukė ją Eidanas. – Noriu, kad manęs paklausytum. Ar gali tai padaryti?
Ji gali įkvėpti. Bet klausyti? Šis jutimas vis dar neatgautas. Ausyse spengė. Vanduo buvo velniškai šaltas. Iš tikrųjų ji visa drebėjo ir net nesuvokė to. Drebulys purtė visą kūną ir vertė kalenti dantimis.
– Laikykis įsikibusi manęs, Kenze. Šiuo metu tau tik tiek reikia padaryti. Tiesiog laikykis manęs.
Teisingai. Laikytis jo. Kartą jau taip darė. Laikėsi jo, juokėsi su juo, miegojo su juo…
Tiesą sakant, miegojimo jų bendravime nebuvo labai daug. Pastaroji mintis Kenzei sukėlė laviną prisiminimų. Apie Eidaną, ką tik baigusį ugniagesių akademiją ir besididžiuojantį kūnu, nuo kurio ji imdavo virpėti ir norėdavo kalbėti visiškas nesąmones…
Bet tai buvo seniai. Kada? Prieš šešerius metus? Velnias, ji vos gali mąstyti, skaičiuoti tikrai nepajėgs.
Eidanas tempė ją kuo toliau nuo jachtos ir bet kokio pavojaus, kylančio dėl skraidančių nuolaužų. Tuo pat metu kažką šaukė dviem kitapus degančio laivo stovintiems ir liepsnas gesinantiems ugniagesiams.
Kenzei jau teko pabuvoti gaisre. Serialo Haup aistros filmavimo aikštelėje. Bet viskas vyko su griežta priežiūra. Čia ne serialas, kur viską galima suvaidinti. Čia viskas tikra, nėra vizažistų, kurie nupiešia netikras žaizdas.
Kenzei norėtųsi, kad būtent dabar scenarijus būtų su laiminga pabaiga.
Na, ji bent jau kvėpuoja.
Bleiko mergaitei ne taip pasisekė.
Bleikui taip pat. O taip, skausmas jau tapo atpažįstamas, skrodžiantis kiaurai nuo ledinio vandens sustirusį kūną, duriantis tiesiai į širdį. Skausmas, neapleidžiantis nuo tos dienos, kai Bleikas mirė. Viskas taip painu, ir tai, kad brolis buvo apkaltintas tyčiniais padegimais bei žmogžudyste, kelia nežmonišką pyktį.
Dieve, Bleikai…
Į vandenį pūkštelėjo dar viena nuolauža ir Kenzei toptelėjo, kad tai kažkas, kas priklausė Bleikui ir ko jau niekada nebepamatys. O gal tai jos pačios lagaminas arba nešiojamasis kompiuteris, kuris kaip daiktas gal ir nėra vertingas, tačiau jame ji saugojo scenarijų, kurį rašė…
Jei būtų mirusi, tai bent jau nebūtų niekam nereikalinga serialų aktorė.
Ironiška – kol Bleikas buvo gyvas, buvo tokia pasinėrusi į filmavimus, kad neturėjo laiko grįžti namo. Ir vos kelios dienos po brolio mirties serialas sustabdomas. Dabar ji gali čia būti kiek tik nori, bet Bleiko jau nebėra. Pirmoji kelionė namo po amžinybės, ir tik tam, kad peržiūrėtų mirusio brolio daiktus, kurie dabar plūduriavo vandenyje.
– Pasitikėk manimi, – tarė Eidanas. Žvilgsnis buvo sutelktas į priekį, tačiau Kenzė ten nieko neįžiūrėjo. Buvo per tamsu, kad įžiūrėtų, kokios spalvos Eidano akys, bet prisiminė, kad jos šviesiai rudos su žaliais taškeliais, mirguliuodavusiais jam šypsantis.
Dabar jis nesišypsojo.
Tikrai ne.
Eidanas pažvelgė į Kenzę ir vėl ėmė nedvejodamas plaukti. Kuo toliau nuo liepsnų ir šilumos, bet Kenzė laikėsi įsikibusi kaip buvo prašoma. Daugiau nieko negalėjo padaryti. Kaip senais laikais…
Kodėl tai būtinai turėjo būti jis? Vaikinas, kuris sudaužė jai širdį, sutrypė išdidumą ir nuėjo neatsigręždamas?
Ar jam skaudu dėl Bleiko mirties?
Ar jis tiki melu?
Kylančios mintys pamažu ėmė šildyti kūną ir Kenzė pasistengė jų nusikratyti: sustiręs kūnas privers mąstyti. Šešerius metus ji nesilankė Santa Rėjuje, bet Bleikas, kai tik galėdavo, aplankydavo ją Los Andžele per filmavimus. O kai nesimatydavo, bendraudavo elektroniniu paštu, žinutėmis ar kalbėdavosi telefonu. Nepaisant atstumo jie išliko artimi. Brolis buvo vienintelė jai likusi šeima.
O dabar nebėra ir jo.
Amžinai.
– Kenze? Ar tu vis dar su manimi? – griežtas Eidano žandikaulis buvo įsitempęs ir apžėlęs, tarytum būtų nesiskutęs dieną ar dvi. O gal ir visas keturias.
– Deja, – Kenzei norėjosi būti bet kur, bet tik ne su juo. Jautė ilgas, stiprias kojas judant ir daužantis į ją. Tai siutino. Kenzė nenorėjo pagalbos, tik jau ne iš Eidano, tačiau pabandžiusi išsilaisvinti, tikėdamasi parodyti, kad puikiai susitvarkys viena, tarsi akmuo pradėjo grimzti į dugną. Vos panirusi į ledinį vandenį pasielgė labai kvailai – pravėrus burną plaučius užpildė neįtikėtinai šaltas ir sūrus vanduo.
Ačiū Dievui,
Jimmy Choo (angl.) – garsus avalynės dizaineris (čia ir toliau – vert. pastabos).
