Nors jo žmona Marisa taip ir nepamilo naujai į šeimą įsiliejusios giminaitės, Metas užsispyrė, kad Kim taptų jų mažojo sūnelio Bleiko krikštamote.
Pastarąjį dešimtmetį Hamondai buvo artimesni jai nei kuris nors iš Tasmanijoje gyvenančių Blekstounų, bet Kim apdairiai sulaikė liežuvį už dantų. Jei teisingai suprato Perinio akyse siaučiančią audrą, Meto vardas jam būtų tarsi raudona skepeta buliui. Jis taip ir neatleido Metui, kad šis palengvino Kim pabėgimą iš Blekstounų imperijos, pasiūlęs gardų kąsnelį Hamondo rūmuose – tą dieną, kai Hamondo biure Perinis bandė įkalbėti ją sugrįžti, jie vos nepradėjo švaistytis kumščiais. Kad ir ką ji dabar sakytų, tik išprovokuotų ginčą, o tam netiko nei vieta, nei laikas.
Mudu čia niekuo dėti. Viską darau dėl tavo tėvo.
Perinis iki skausmo teisus… Ir ne tik šiuo atveju. Jųdviejų santykiai niekada nebuvo tik jųdviejų reikalas. Štai kur šuo pakastas. Susipažino Blekstouno deimantuose, drauge sukūrė mažmeninės prekybos deimantais planą, įtikino jo pelningumu kompanijos valdybą, o švęsdami didžiulę sėkmę netikėtai sukrito į lovą.
Bet Perinis troško daugiau. Norėdamas tai gauti vedė Kim – išdidusis uošvis suteikė viską, ko tik geidė jaunojo rinkodaros vadovo širdis: valdžią, prestižą, gerą vietą įmonės vadovų automobilių stovėjimo aikštelėje… ir bilietą į Sidnėjaus aukštuomenę.
Šis grakštus ėjimas aprūpino ir nauju postu, jis tapo atsakingas už mažmeninės prekybos pradžią, Blekstouno papuošalų prekės ženklo įvedimą į rinką – šis darbą buvo pažadėtas Kimberli, dėl jo ji buvo išliejusi daug prakaito. Mirtinas smūgis? Kai Kim išreiškė nusivylimą, Perinis palaikė jos tėvą, kuris pareiškė, kad šiam darbui Kim trūksta įgūdžių ir patirties.
Po kiek laiko Kimberli suprato, kodėl jie priėmė tokį sprendimą, bet dvidešimt vienų metų iš meilės galvą pametusiai merginai tai atrodė žiauri išdavystė. Perinis siekė jos, paskui vedė, ir viską darė tik norėdamas patenkinti savo ambicijas. Šiandien jis atvažiavo jos pasitikti ir nuvežti pas artimuosius į Sidnėjų, bet ar ji gali būti rami dėl jo ketinimų?
Bet juo ilgiau jie važiavo tylomis, riedėjo pažįstamomis gatvėmis link šeimos namo Vienišo medžio kalvos rajone, juo geriau suprato, kad iš tiesų jo motyvai visiškai nesvarbūs. Negailestinga žinia pagaliau prasigraužė pro jos gynybinę sieną.
Mudu čia niekuo dėti. Viską darau dėl tavo tėvo ir šeimos.
Tėvo lėktuvas dingo, ji negali eiti į darbą ir kančias išgyvenusių šeimos narių nuotraukų besivaikantys reporteriai čia menkiausia bėda. Negali likti namie ir slampinėti iš kampo į kampą laukdama žinių. Metas išvykęs verslo reikalais, nėra nei kam paskambinti, nei kam pasiguosti, nei kam paverkti ant peties.
Akies krašteliu ji stebėjo ištiestas Perinio kojas ir akimirką užvaldė prisiminimas, kaip jis palaikė ją tą akimirką oro uoste. Niekam to nereikėjo. Jai nebereikia jo rankų teikiamo saugumo, bet būtinai reikia grįžti į Sidnėjų. Privalo būti ten, kai paaiškės tėvo likimas. Privalo pamatyti savo šeimą ir atsiprašyti už ilgus nebuvimo metus.
Vien nuo minties, kad pamatys brolį Rajeną ir tetą Sonią, kuri vaikystėje labiausiai atstojo motiną, jai sugniaužė krūtinę ir gerklę. Kim dar stipriau įsikibo į rankinę ant kelių ir užgniaužė emocijas. Jautė, kad be ašarų neapsieis, bet tik ne Perinio akivaizdoje.
– Čia tavo namai?
Perinis kilstelėjo galvą ir, regis, smalsiai nužvelgė dailiai tinkuoto jos namelio fasadą iš tos vietos, kur sustojo limuzinas. Kimberli atsakydama linktelėjo. Pats pasakė adresą vairuotojui, vadinasi, galėjo ir neklausti. Užvaldė dar vienas įtampos priepuolis, geležiniais gniaužtais surakinęs visą kūną. Tai buvo jos tvirtovė, rojus, kurį pati sau susikūrė – čia galėjo atsipūsti nuo pašėlusio verslo tempo. Neturėjo nė menkiausio noro, kad aplinkui slankiotų Perinis, kaišiotų nosį į jos asmeninę erdvę ir paliktų pėdsakus, kurie, galima neabejoti, giliai įsispaus jos vaizdinėje atmintyje.
Ir vis dėlto kaip nepakviesti jo vidun, kai iš pat ankstaus ryto, vos parskridęs iš Blekstounų kasyklos, vėl sėdo į lėktuvą? Nors kompanijos lėktuvas, vienas iš jos tėvo žaisliukų, turėjo visus įmanomus patogumus ir netgi daugiau, bet vis tiek…
– Norėtum užeiti? – paklausė Kim paskubomis, kol atsargumas ar įtampa neprivertė apsigalvoti. – Ilgai neužtruksiu. Tik iš naujo susikrausiu daiktus, palaistysiu gėles ir paskambinsiu į darbą – reikia pranešti.
Vienas tamsus jo antakis kilstelėjo.
– Tai nusprendei skristi?
– O ar pastebėjai kokių abejonių?
– Su tavimi, Kim… visada vien abejonės.
Pašaipus tonas privertė Kimberli nusijuokti ir juodu susižvalgė jam dar skambant ore. Vos pastebima Perinio šypsena taip ir traukė protingas moteris kilstelėjo jo lūpų kampučius, o akių mėlis staiga tapo sodresnis ir sublizgo su didesne aistra. Ji nuščiuvo, tik širdis ėmė stipriau daužytis.
Po velnių. Tai netgi nėra tikra šypsena. Juk jis nebando jos sužavėti.
– Geriau imsiuosi reikalų, – paskubom tarė Kim, kaip protinga moteris valios pastangomis nutraukdama nejaukią pauzę. Ištiesė ranką link durelių ir tą akimirką suskambo Perinio mobilusis. Palikusi jį šnekėtis ji leido vairuotojui užnešti lagaminą stačiais laipteliais pro laukujes duris į uždarą prieangį. Pasirausė rankinėje, ieškodama raktų ir telefono. Telefonu pasikalbės darydama kitus darbus, taip sutaupys brangaus laiko. Atrakinusi duris ir pamojusi vairuotojui užeiti, ji pranešė Hamondo biuro vadovui, kad asmeniniams reikalams tvarkyti ji pasiima savaitę atostogų.
O dabar – Metas. Reikia pranešti ir jam, kaip draugui ir kaip bosui, bet vos spėjo surinkti numerį, ranką sustabdė ir dėmesį prikaustė Perinis. Ji atpažino jo plaštaką, juodus plaukelius ir randelį ant vidurinio piršto krumplio. Juodo safyro rankogalių segtuką – Hovardo kalėdinę dovaną.
– Ar skambini bosui?
Jo balsas buvo toks pat stiprus kaip ir ranka, Kimberli atkreipė dėmesį į žodžius. Susinervinusi sukando dantis. Tikrai nebuvo nusiteikusi vėl aiškintis, kokie jųdviejų su Metu santykiai.
– Atvėsk, Perini, nejaugi niekaip negali patikėti, kad nemiegu su savo?..
Kiti žodžiai sustingo lūpose, kai pažvelgė jam į veidą – atšiaurų, įsitempusį, išblyškusį. Perinis atsiduso ir šaižus garsas nuaidėjo uždaroje erdvėje.
– Norėčiau, kad būtų tik tiek, Kim.
Telefono skambutis.
Jis jau žino apie lėktuvą ir apie tėvą.
Panika akimirksniu ėmė šniokšti venomis, Kimberli atsilošė lyg ruošdamasi smūgiui.
– Jie rado nuolaužų, – niūriai tarė jis, patvirtindamas didžiausias jos baimes. – Netoli Australijos pakrantės.
Nuolaužų. Kimberli stengėsi suvirškinti nekaltai skambantį žodį. Ne sudužusį lėktuvą. Ne kūnus.
– Tik…
