prasmę. Meilė. Vaisingumas. Saugumas. Stiprybė. Amžinybė.
Iširus santuokai Kim pasidėjo jį į dėžutę, bet nepamiršo. Visai neseniai vėl užsisegė. Nubraukusi regėjimą niaukiančias ašaras leido Periniui padėti jai išsliuogti iš žemo automobilio ir nubėgo laiptais pulti į laukiantį Sonios glėbį. Staiga suprato, ką jai reiškė vėrinys.
Tai buvo ryšys su namais, su Sonia, kurios glėbyje prisiminė, ką reiškia jaustis kaip namie. Dėl tėvo atsisakė išlieti bent ašarą, tačiau pajutusi tokį pažįstamą tetos Chanel No. 5 aromatą ir raminamą tapšnojimą nesusilaikiusi pravirko.
Neturėjau leisti Periniui ir savo tėvui tokiam ilgam laikui mus išskirti. Nereikėjo suteikti jiems tiek galios.
– Atleisk, – tarė springdama ašaromis. – Man labai gaila.
Sonia stipriau spustelėjo ją prie savęs ir sušnibždėjo:
– Mums visiems gaila. Dėl visko.
Kimberli dar buvo nepasiruošusi atsiplėšti, kai teta paleido ją iš glėbio. Žengusi žingsnelį atgal Sonia per ašaras nusišypsojo ir paėmė Kimberli už rankų.
– Kaip gera, kad grįžai namo, Kim, gera matyti, kaip gražiai atrodai… net ir taip klaikiai susiklosčius aplinkybėms.
– Taip, gera būti čia, nors daugybė dalykų vertė mane laikytis atokiai.
Šiltų rusvų Sonios akių spindesys išblėso.
– Nekalbėkime dabar apie tai. Eime į vidų. Tavo brolis su Gartu įsitaisė terasoje. Esu tikra, kad nekantrauji vėl juos abu pamatyti. Visai neseniai atvažiavo ir Danielė. Vos išgirdusi, kas nutiko, atskrido iš Port Daglo. – Danielė, Sonios dukra, tikriausiai stovėjo viduje už durų ir laukė, kada bus tinkamas metas pasirodyti. Ji tai tikrai pasikeitė. Buvusi septyniolikametė sulaukusi dvidešimt septynerių virto tikra gražuole – liekna kaip ir jos mama moterimi vario spalvos plaukais bei Kvinslendo valstijai Australijoje būdingu įdegiu.
Auksaspalvės akys buvo paplūdusios ašaromis, kai ji pribėgusi apkabino Kimberlę su tokia pat šiluma kaip ir jos motina, tik gerokai energingiau.
– Vis dėlto tu ją atvežei, – ugningai mestelėjo ji Periniui Kim per petį. – Daugiau neabejosiu tavo gebėjimais.
– Aš tik vairuotojas, – lėtai nutęsė Perinis, menkindamas savo vaidmenį dukters palaidūnės grįžimo į namus istorijoje. – Kartais nešikas. Kur tempti šiuos daiktus?
Kimberli pastebėjo, kad jis rodo į dailiai tarpusavyje derantį jos lagaminų rinkinį, bet nespėjo atsakyti, nes Sonia ėmėsi jai įprasto namų šeimininkės vaidmens.
– Būk geras, Rikai, nunešk juos viršun į Kim kambarį. Juk žinai, kur jis yra.
Iš kur jis galėtų žinoti? – svarstė Kimberli. Tuo metu, kai jie buvo meilužiai, ji nė karto neparsivedė jo namo, bijodama nejaukaus susidūrimo su tėvu ar broliu. Susitikinėdavo jo namuose, darbe apie savo santykius nesipasakojo, tempė kuo ilgiau. Nejaugi tarp daugybės rūmų miegamųjų ir apartamentų jis žino, kuris kambarys jos?
Kai Rikas su Sonia įėjo į namą, Kim dėmesį patraukė Danielės balsas:
– Kaip laikaisi, Kim?.. Ar kvaila to klausti?
– Laikausi puikiai.
Danielė nepatikliai prisimerkė ir Kim nutarė, kad iš tikrųjų pusseserė ne taip jau labai pasikeitė. Iš arčiau pastebėjo, jog nepaisant plačios šypsenos ir žavių strazdanėlių, jos veidas pablyškęs, o akys paraudusios nuo ašarų. Danielė irgi čia užaugo, tame procese Hovardas dalyvavo su visa savo didybe. Ji buvo labiau Blekstoun nei Hamond, nors ištrūkusi iš šeimos gniaužtų Danės Hamond vardu pradėjo papuošalų dizaino verslą šiaurės Australijoje.
– Kaip matau, Porto gyvenimo būdas tau tinka, bet kaip laikaisi pasikapsčius giliau po ta šypsena ir įdegiu? Ar gerai sekasi?
– Nemėgink keisti temos, – atšovė pusseserė. – Tardoma dabar esi tu.
– Juk jau sakiau, kad laikausi puikiai, – patikino Kimberli, bet ašaros vėl plūstelėjo, ji ištiesė rankas ir apkabino Danielę. Užteko kelių sekundžių, kad vėl suimtų save į rankas, ir tuo metu suvokė nė kiek nemeluojanti. Čia, su žmonėmis, tarp kurių užaugo ir kuriuos mylėjo, ji tikrai laikėsi puikiai. – Gal yra kokių naujienų? – paklausė atsitraukusi ir vėl braukdama ašaras.
– Ne… bent jau tavo brolis nieko nesakė.
Kimberli patylėjo.
– Manai, Rajenas kažką žino, bet nesako?
– Kirbėjo toks įtarimas, bet kai jo paklausiau, tai vos man galvos nenukando. Nežinau, kas su juo darosi, Kim. Na, suprantu, jis sukrėstas dėl tėvo, taip laukti žinių visai ne jo būdui. Mama minėjo, kad jis bando gauti dar daugiau lėktuvų ir laivų paieškai, nors Australijos nacionalinė gelbėjimo armija yra sutelkusi visas pajėgas. Sukėlė juos ant kojų nuvažiavęs į pakrantės policijos komisariatą. Nenustebčiau, jei sumanytų pats sėsti į vieną iš laivų.
Brolio atkaklumas Kimberli buvo gerai žinomas.
– Būtų įdomu.
– Aš nejuokauju.
– Kaip manai, ar Rajenas išpešė kokių nors naujų žinių?
Danielė sunkiai atsiduso ir nupūtė neklusnią garbaną nuo veido.
– Nuoširdžiai prisipažįstu: nežinau. Tik jis taip spirga, kad negaliu liautis įtarinėjusi, jog yra kažkas daugiau.
– Argi negana to, kad tėvas dingęs be žinios, o jis pats įstrigęs čia ir negali pavadovauti paieškoms?
– Gal tu ir teisi, – garsiai pagalvojo Danielė, nors neatrodė įtikinta. Ji paėmė Kim už rankos ir timptelėjo link durų. – Eime į vidų. Pažįstant mamą, nesunku atspėti, kad mums čia kalbantis ji jau ruošia pietus judviem su Riku. Kertu lažybų, jog visą dieną nieko burnoje neturėjai.
– Tiesa, bet apie maistą dabar nė pagalvoti nenoriu.
– Pasistenk ką nors suvalgyti, bent jau tam, kad pamalonintum mamą. Tik visą dieną šokinėdama apie mus ji dar šiaip taip laikosi. Leisk jai pasirūpinti ir tavim.
– Žinoma, bet pirmiausia turiu kai ką padaryti.
– Pasisveikinti su Rajenu? – nuovokiai klustelėjo pusseserė.
Kimberli linktelėjo. Taip – su Rajenu.
Atlikęs savo kaip nešiko darbą Rikas leidosi iš antro aukšto puošniais marmuro laiptais į didįjį vestibiulį, tuo metu Danielė su Kimberli susikabinusios už rankų įėjo pro laukujes duris. Bet jis matė tik vieną moterį. Tamsūs plaukai sulaižyti atgal ir kietai surišti į uodegėlę, o žalios akys, dar taip neseniai ašarotos, dabar buvo sausos ir spindėjo nauju ryžtu.
Ji išsikapstė iš ašarų pakalnės. Puiku. Parvežti Kim namo buvo ne
