style="font-size:15px;"> – Jis atmetė net menkiausią užuominą apie tai, jog pats suklydo, ir apkaltino Metą pavogus mane iš Blekstounų. Jį ir jo tėvą pavadino vagimis, pakartojo visus tuos apgailėtinus kaltinimus iš mamos gimtadienio vakarėlio. – Papurčiusi galvą Kim iškvėpė orą, jau net užkaitusį plaučiuose. – Juk tai buvo prieš trisdešimt metų. Negaliu patikėti, kad jis iki šiol yra įsitikinęs, jog Blekstounų rožės vėrinį tą vakarą pavogė Oliveris Hamondas.
– O tu nemanai, kad Oliveris pasinaudojo proga atgauti tai, ką laikė Hamondų nuosavybe?
– Ne, – visiškai įsitikinusi atsakė Kim. – Oliveris nebūtų ėmęs vėrinio, net jei šis jam būtų pateiktas ant sidabrinės lėkštelės. Jis niekino Hovardą už tai, kad iš Outbeko akmens iškalė širdį ir pavertė tokiu pretenzingu papuošalu. Niekino, kam vėriniui davė Blekstounų vardą, nors deimantą surado Hamondai. Niekino už tokią rėksmingą reklamą – daugybė žurnalų spausdino straipsnius apie šį deimantą, tėvas nepraleisdavo progos pakišti fotografams vėrinį seginčią mamą.
– Kaip supratau, tavo senelis brangakmenį padovanojo Ursulai. Ji galėjo elgtis su juo kaip tinkama. Blekstounų rožė buvo jos nuosavybė, – pabrėžė Perinis. – Ir jeigu nebūtų dingusi, dabar priklausytų tau, Kim.
Ji dusliai nusijuokė ir papurtė galvą.
– Ne, nepriklausytų. Hovardas buvo vienintelis viso mano motinos turto paveldėtojas. O atsižvelgiant į tai, kaip reikalai klostėsi pastarąjį mėnesį, galima neabejoti, kad esu išbraukta ir iš jo turto paveldėtojų sąrašo.
– Jis grasino išbrauksiąs tave iš testamento? – Perinis tyliai švilptelėjo pro dantis. – Nieko sau ginčas turėjo būti.
– Galima pasakyti ir taip – nieko sau.
Jis šyptelėjo po sausos jos replikos, bet antakiai buvo mąsliai suraukti, kai pažvelgė jai į akis.
– Bet tu juk netiki, kad jis taip ir padarė?
– Gal ir ne, bet ką galvoti apie jo kitą grasinimą? Tėvas niekaip negalėjo pripažinti, jog tik dėl jo darbo metodų aš palikau Blekstounus… – ir tave. – Apkaltino Metą, kad šis tyčia mane persiviliojo. Paskutiniai man jo ištarti žodžiai tą dieną buvo: Hamondai už tai sumokės.
Grėsmingi žodžiai aidėjo ramiame popietės ore, kol Perinis suvedė galus.
– Manai, jis miegojo su Marisa iš keršto?
– Nežinau, bet nenustebčiau, jei būtų norėjęs, kad Metas kaip tik taip ir galvotų.
Kim stebėjo, kaip jis neįskaitomu veidu virškina informaciją.
– Ar Hamondas turėjo priežasčių įtarti savo žmoną neištikimybe?
– Apie savo santuoką Metas su manimi nekalbėdavo.
– Bet ar turėjo?
Kimberli troško atsakyti: Ne, jų santuoka buvo tvirta lyg Sidnėjaus smiltainis po mūsų kojomis. Marisa pernelyg brangino savo vyrą ir sūnų, kad paslystų. Bet to tvirtinti negalėjo. Todėl nusisuko ir jos tyla buvo aiškus atsakymas.
Juodu ilgai stovėjo vienas šalia kito prie baliustrados, tylomis svarstydami sukrečiančias išvadas. Tikrai nebesvarbu, buvo ar nebuvo užmegztas neteisėtas meilės ryšys. Užteks bulvarinei spaudai apie tai pranešti, o Metui patikėti, ir Hovardas bus pasiekęs savo tikslą. Ir visai nesvarbu, ar pats gali gėrėtis savo darbo vaisiais. Jis laimėjo. Nuo tokios minties Kimberli sustiro į ledą. Ir šitaip elgėsi jos tėvas. Vyras, į kurį vaikystėje žvelgė susižavėjusi, žmogus, kurio pavyzdžiu sekė, nusprendusi daryti karjerą brangiųjų akmenų pasaulyje.
Ji nesąmoningai pasitrynė rankas.
– Ir kaip galiu gedėti tokio žmogaus? – paklausė karčiai. – Kaip kažkas gali jo gedėti?
Perinis neatsakė, bet Kim pajuto, kaip jis pakeitė pozą, ir įsitempė pajutusi įspėjantį rankos prisilietimą. Atsisukusi išvydo prie pat durų stovinčią Sonią.
Ar ji girdėjo paskutinius jos žodžius?
Kimberli net silpna pasidarė. Ji jokiu būdų nenorėtų įskaudinti tetos, kuri dėl nepaaiškinamų priežasčių visada buvo Hovardo pusėje ir visais laikais tvirtai jį gynė. Per daugelį metų visko prišnekėta apie jų santykius, bet Kimberli tikėjo Sonios žodžiais, kad iki intymių santykių neprieita.
Žinoma, kad ne. Jis juk mano svainis, – gynėsi Sonia, lyg Kimberli ją kaltintų.
Ir vis tiek ko gero mylėjo tą šunsnukį. Kimberli tikėjo, kad Sonia labiau nei kas kitas jo gedi.
– Judu abu visą dieną nieko nevalgėte, – prakalbo Sonia su jai būdingu motinišku rūpesčiu. – Ketinu anksti dengti stalą vakarienei. Ar pasiliksi, Rikai?
– Ačiū, – paprastai tarė jis, – pasiliksiu.
– Puiku. – Sonia pasisuko eiti, paskui stabtelėjo. – Tavo kambarys, kaip paprastai, paruoštas, gali pasilikti ir nakčiai. Šįvakar mums praverstų kompanija.
Tavo kambarys? Kaip paprastai?
Kimberli sutriko ir net sumirksėjo išgirdusi užuominą, jog Rikas dažnai čia lieka nakvoti. Žvilgsnis nuslydo nuo tetos prie buvusio vyro, kuris, kol jos čia nebuvo, sugebėjo įsilieti į šeimą. Nenuostabu, kad nešdamas į viršų lagaminus žinojo, kur jos miegamasis.
– Aš niekur nedingsiu, – nusišypsojęs pažadėjo jis Soniai, bet kai pasisukęs pažvelgė į Kimberli, žvilgsnis buvo rimtas. Akyse galėjai perskaityti žinią, kuri atrodė lyg pažadas.
Aš niekur nedingsiu.
KETVIRTAS SKYRIUS
Perinis laikėsi duoto žodžio – pasiliko per naktį ir visą penktadienį. Buvo išvykęs tik kartą, kai penktadienio rytą paskambino iš biuro, ir tai išvažiavo tik sulaukęs Rajeno.
– Nejaugi jis mano, kad moterys prapuls, jei prie jų nerymos didelis ir stiprus vyras? – baigiantis pusryčiams paklausė Kimberli Danielės.
– Vargu ar Rajeno buvimą galima pavadinti rymojimu. Nuo tada, kai atvyko, visą laiką zujo pirmyn atgal!
Kimberli stebėjo, kaip nekantriai Rajenas žingsniuoja kitame terasos gale tai į saulėkaitą, tai į pavėsį, grėsmingai suraukęs antakius, prie ausies spausdamas iš rankų nepaleidžiamą telefoną.
– Jam reikėtų važiuoti į darbą, – neatlyžo Kim. – Bent jaustųsi užsiimąs naudinga veikla.
– Jis ir užsiima naudinga veikla.
Kimberli atsisuko išgirdusi švelnų Sonios balsą, teta kaip tik atnešė šviežiai užpiltos kavos. Padėjusi kavinuką ant stalo ji tęsė kaip galėdama rūsčiau:
– Rajenas atsiliepia į skambučius, Rikas tai darė naktį ir ankstyvą
