gerai, Kim suprato, kad reikia saugotis namus apgulusių reporterių. Ypač dabar, kai, Perinio nuomone, kažkas Oklendo žurnalistams nutekino informaciją apie jos skrydį. Kim visa tai suprato, bet vis tiek jautė turinti teisę pūstis, kad jis išsikovojo Blekstounų namuose tokį autoritetą.
Prieš dešimt metų, stovėdama akis į akį su Periniu, ji apkaltino jį tuo, jog vedė ją tik norėdamas tapti Blekstounų šeimos nariu. Klausė, ar neketina pasikeisti pavardės, nes Hovardas nė kiek nesivaržydamas elgėsi su juo kaip su auksiniu sūneliu. O Kim jautėsi esanti niekam nereikalinga pastumdėlė, vertinga tik tuo, kad nešioja Blekstounų pavardę ir turi pirmagimystės teisę.
Kad įsitvirtintų ir įrodytų, ko yra verta, turėjo išvykti. Per tą laiką, kol jos nebuvo, Perinis, regis, pasiekė viską, kuo ji apkaltino jį. Ne tik padarė karjerą Blekstounų deimantuose, bet ir tapo Blekstounų šeimos nariu, namuose turinčiu savo kambarį, jis laisvai bendravo su Sonia ir Daniele, o iš to galima spręsti, kad dažnai su jomis matosi.
Kim galėjo tik spėti, kad Perinio santykiai su jos tėvu susiklostė panašiai – prisiminė, koks savimi patenkintas atrodė Hovardas, kai jie grįžo iš įsimintinų atostogų San Franciske. Kai juodu staiga sumanė nuskristi savaitgaliui į Las Vegasą, Hovardas pribloškė ją savo improvizuotu pasiūlymu. Kim sunkiai nurijo seiles, gerklę užgniaužė emocijos prisiminus Hovardo žodžius, kai juodu su Periniu susikibę už rankų išėjo į šią terasą ir pranešė jam naujieną.
– Sveikas atvykęs į šeimą, – pasveikino jis ir pašokęs ant kojų paspaudė Periniui ranką tapšnodamas per petį. – Tu niekada manęs nenuvili, Rikai.
Tąkart Kimberli beveik fiziškai pasijuto paniekinta, lyg gavusi antausį, o dabar jos išstūmimas iš šeimos, regis, įvyko galutinai. Buvo pašalaitė savo pačios šeimoje ir net nesistengė peržengti atsiradusios prarajos. Surinkusi likusias pusryčių lėkštes ji pakilo ant kojų.
– Padėsiu Soniai suplauti indus.
Danielė, kuri tuo metu laikė pakėlusi prie lūpų puodelį, suraukė antakius.
– Išmokai plauti indus? O tu pasikeitei, pussesere. Maloniai mane stebini.
– Danielė ką tik pasakė, kad aš pasikeičiau. – Sukrovusi indus į indaplovę Kimberli atsitiesė ir sutiko įtampos kupiną Sonios žvilgsnį iš kito įspūdingo dydžio virtuvės galo. – Bet, regis, vis dar sugebu nepagalvojusi taukšti viską, kas užeina ant liežuvio. Atleisk, Sonia, tikrai jaučiausi bjauriai mestelėjusi aną pastabą apie Rajeną, bet nebūčiau to sakiusi žinodama, kad tu gali nugirsti.
– Kaip ir vakar vakare?
Ir kaip galiu gedėti tokio žmogaus? Kaip kažkas gali jo gedėti?
Kimberli išblyško prisiminusi, ką Sonia praėjusį vakarą išgirdo terasoje, bet negalėjo apsimetinėti stengdamasi apsaugoti tetos jausmus.
– Man labai gaila, kad nugirdai, bet nesigailiu tai pasakiusi.
Sonia liūdnai papurtė galvą.
– Jis ne toks jau blogas.
– Kodėl visada jį gindavai, – pasipiktino Kimberli, – nors su daugybe žmonių jis elgdavosi tiesiog niekšiškai?
– Man jis buvo geras. Tėvui mirus suteikė man namus, sumokėjo už mokslus. Taip pat ir Danielei. Savo dukrai nebūčiau galėjusi trokšti geresnio gyvenimo už tą, kurį ji rado tavo tėvo namuose.
Kimberli pagalvojo apie pusseserę, su kuria vakar iki vėlios nakties kalbėjosi apie jos dizaino darbus, medžiagas ir verslo pradžią Port Dagle. Jiedvi turėjo labai daug bendra. Ir ar dabar galėtų ginčytis su Sonia?
– Aišku, aš norėčiau nesutikti, – tarė po akimirkos. – Bet Danielė tokia šilta, miela, talentinga ir protinga. Investicijos į jos auklėjimą atsipirko. Turėtum labai ja didžiuotis.
– Žinoma, aš didžiuojuosi, bet tai ne mano vienos nuopelnas, Kim. Ar Danielė minėjo, kad Hovardas davė jai pinigų verslo pradžiai?
– Taip, užsiminė. – Bet Kimberlė negalėjo liautis galvojusi, jog Hovardas iš to turėjo kažkokios naudos.
– Būtų davęs ir tau, – švelniai tarė teta, – jei būtum pasilikusi.
– Aš nenorėjau savo verslo.
– Tada būtų paaukštinęs tave Blekstounuose, kaip Rajeną ir Riką. Tėvas mylėjo tave, Kim. Kad ir ką jis būtų padaręs, kad ir kokių nuoskaudų turėtum, nepamiršk to.
Sonia kalbėjo taip nuoširdžiai ir atrodė tokia įsitikinusi tuo, ką sako, kad Kimberli troško ja tikėti. Juk kas negeidžia tėvų meilės? Bet ji apie Hovardą galėjo pasakyti daug skaudžių žodžių, o pastarojo susidūrimo kartėlis vis dar degino iš vidaus. Tėvas nepadarė nieko kilnaus, nė piršto nepajudino, kad atgaivintų prieš dešimt metų lyg niekam nereikalingą vabzdį sutryptą jos meilę. O pastangose ją susigrąžinti nebuvo nė užuominos, jog jam tai reiškia šį tą daugiau, ne vien kerštą Hamondams. Tikriausiai neapykanta atsispindėjo Kim veide, nes Sonia karštai tęsė:
– Pamenu, kai tu gimei, Ursula sakė, kad susilaukus dukters jo džiaugsmas buvo neišmatuojamas. Juk žinai, kad jis išrinko tau vardą.
– Kalbi apie tai, kad pavadino mane savo nuomojamų kasyklų vardu? – mestelėjo Kim.
– Brangioji, juk viskas ne taip. Kai spardydamasi ir klykdama savaite anksčiau pasirodei šiame pasaulyje, buvo sausio dvidešimt šeštoji, Australijos diena, ir jis norėjo duoti tau didingą vardą, kuris tiktų mūsų nacionalinei šventei pažymėti. Pasirinko Kimberli, nes ta Australijos dalis jo mylimiausia, ten be galo graži natūrali gamta ir gausu gamtos turtų. Tokia esi ir tu, Kim. Visada buvai jo turtas. Nepamiršk to.
Ankstyvą šeštadienio rytą bangos išmetė į krantą piloto kūną ir Australijos gelbėtojų tarnyba pradėjo kalbėti, kad jau laikas atšaukti išsigelbėjusiųjų paieškas. Pagaliau nutraukė darbus, palikę vieną komandą tęsti sudužusio lėktuvo paieškas vandenyno dugne. Rikas nesitikėjo, kad viskas nutiks taip greitai. Iki šiol šiaip ne taip sekėsi pažaboti nekantrumą ir nusivylimą, visą rytą jis telefonu kalbėjosi su kiekvienu oficialiu asmeniu, su kuriuo tik sugebėjo susisiekti, bet tegirdėjo tik cituojamus straipsnius ir aiškinimus apie procedūras, kol galiausiai panoro užkišti jų oficialias gerkles.
Numetęs telefoną ant spintelės Rikas pavargusia ranka persibraukė per veidą. Šis jau prašėsi skustuvo. O kūnas reikalavo miego, nes naktį vos spėdavo sudėti bluostą, kai vėl pasigirsdavo telefono skambutis – skambindavo kuris nors susirūpinęs kompanijos padalinio vadovas, reikalaudamas patvirtinimo, užtikrinimo ar aiškumo dėl kompanijos ateities.
Vokluso rūmų viršutinio aukšto svetainėje, ant stalo, prie kurio jis dirbo, buvo paskleista iškalbinga laikraščių šūsnis. Reikalai ėjo blogyn, ir gerokai sparčiau, nei buvo manyta prieš porą dienų, bet ne visos žinios buvo skandalingos. Šiandien verslo puslapiai mirgėjo spekuliacijomis, kas perims milijardinį verslą, ir spėlionėmis apie galimą kovą dėl valdžios.
Nelaukdami, kol bus rastas kūnas, grifai ėmėsi savo purvino darbo, kad juos kur velniai.
Norėdamas
