deimantų akcijų. Hamondas pasinaudojo gandais apie brolių kivirčą. Viljamui staigiai prireikė grynųjų ir jis, įvertinęs Hamondo pasiūlymą, pardavė savo akcijas už aukščiausią kainą didžiausiam brolio priešui.
– Jam nereikės vargti dėl Kim akcijų, – tarė Rikas. – Greitas pelnas jai nerūpi. Užteks supinti gražų pasakojimą ir įtikinti, kad tai teisingas poelgis. Turėdamas šiuos du paketus ir pasinaudojęs rinkos padėtimi Hamondas lengvai sukaups kontrolinį kompanijos akcijų paketą.
– Žinome, kad jis nėra žaidėjas. Elgiasi taip dėl vienintelės priežasties. – Rajeno žvilgsnis buvo tamsus ir tvirtas it juodasis deimantas. – Tas kalės vaikas išmėsinės kompaniją.
Gartas pritariamai sumurmėjo.
– Reikia, kad Kim būtų mūsų pusėje. Ar yra bent menkiausia viltis, kad ji persigalvos ir grįš pas Blekstounus?
– Aš stengiuosi, – tarė Rikas ir pažvelgė į Rajeną. – Aišku, jeigu niekas neprieštarauja…
– Ji Blekstoun. Neturėjo pasitraukti iš kompanijos. – Rajenas pakėlė akis, jo žodžiai ir žvilgsnis buvo kupini pasmerkimo. – Įdomu, ką ketini pasiūlyti jai, kad susigrąžintum iš Hamondų.
– Sąžiningas klausimas.
– Ar turi atsakymą?
– Siūlysiu viską, kas tik galėtų ją privilioti. – Riko balsas buvo nepalenkiamas it plienas. – Palik tai man. Aš ją sugrąžinsiu atgal.
– Tu nevilki naujosios suknelės?
Kimberli dvejodama mindžikavo ant laiptų, žvelgdama tai į surauktus Sonios antakius, tai į pilkšvą lino suknelę, kurią apsivilko paskutinę minutę. Ilgai negalėjo apsispręsti, ką vilktis. Persirengė gal pustuzinį kartų. Ir šio proceso metu suknelė, kurią nusipirkti ją įkalbėjo Sonia, atsidūrė tarp netinkamiausių. Jai patiko minkštutė medžiaga ir leopardo kailio raštas, net seksualumo teikiantys subtilūs nėriniai, bet ši suknelė nė kiek nepriminė dalykiško drabužio, o vakarienė, kuriai taip kruopščiai ruošėsi, buvo dalykiška.
– Ši labiau tinka, – pasiteisino ir pakėlusi galvą ryžtingai patraukė žemyn į vestibiulį.
Sonia stabtelėjo, abiem rankomis laikydama rožių puokštę – ketino pamerkti šias ką tik nuskintas Miramaro sodo grožybes į didžiulę vazą, ir dar aukščiau kilstelėjo elegantiškos formos antakius.
– Maniau, kad šiandien vaikščiodama po parduotuves turėjai tikslą nusipirkti suknelę šiam vakarui.
– Tai buvo pretekstas išeiti apsipirkti, – mirktelėjusi tarė Kimberli. Paskui, jau pasukusi į svetainę, pridūrė per petį: – Kitaip nieku gyvu nebūtum sutikusi eiti su manimi.
O iš namų ištrūkti reikėjo abiem. Kimberli nesitikėjo, kad pasiilgs Perinio, Rajeno ir Garto, kai šie, susirinkę savo mobiliuosius telefonus ir užsiklijavę niūrias minas grįžo į mūro džiungles, kuriose glaudėsi ir Blekstouno deimantų būstinė. Išvyko ir Danielė, norėdama paskutiniais potėpiais užbaigti kolekciją kasmetinei Blekstouno papuošalų parodai. Kiekvienais metais per šį renginį būdavo pristatomos naujausios kompanijos kolekcijos, publika supažindinama su kylančiais jaunais dizaineriais. Šiemet buvo numatytas didysis Danės Hamond pasirodymas.
Juk dėl šio pasirodymo daug ir sunkiai dirbai, – kalbėjo Sonia, drąsindama dukrą grįžti į savo studiją Port Dagle, nors ši nenorėjo niekur važiuoti. – Dabar su manimi yra Kim, todėl viena neliksiu. Tu dar turi darbų, todėl važiuok, telydi tave įkvėpimas, ir priblokšk visus. Noriu tavimi didžiuotis, noriu, kad galėtų didžiuotis ir Hovardas… Ir tegul kritikai, kurie netikėjo šiuo jo pasirinkimu, paspringsta savo žodžiais!
Be jų namuose karaliavo slegianti tuštuma. Labiausiai Kimberli tai pajuto atsikėlusi tą rytą. Trečiadienį. Marisos laidotuvių dieną. Graži savimi pasitikinti užsispyrėlė Marisa buvo negyva, ir pirmą kartą Kimberli prisivertė suvokti realybę, kad jos tėvo taip pat nebėra. Namai, kurie visada buvo tėvo didybės ir pretenzingo skonio atspindys, tokie prabangūs ir kerintys, be jo ir nuolatinių verslo bei aukštuomenės vakarėlių jau amžinai atrodys tušti.
Sonia irgi pajuto šią tuštumą. Pastebėjusi neramų tetos žvilgsnį ir vietos nerandančias rankas, kol ši sukosi ruošdama pusryčius, kurių jiedvi taip ir nepalietė, Kim nusprendė, kad joms reikia prasiblaškyti.
Perinis suteikė jai puikią progą – paskambino ir pateikė, regis, visai nesuplanuotą pasiūlymą.
– Vakarienės? – perklausė ji. Širdis plastelėjo krūtinėje, o laisvoji ranka tuoj pat ėmė žaisti karuliais. – Nemanau, kad…
– Kad tau reikia valgyti? Kelioms valandoms ištrūkti iš namų? Aptarti mano pasiūlymo dėl posto Blekstounų valdyboje sąlygų…
O taip, dabar jis jau buvo gudresnis. Per savaitgalį pamatė, kad nuo laukimo ir nieko neveikimo ji ima kraustytis iš proto. Pasirinko labai tinkamą metą pasiūlyti jai vietą taryboje ir iš vidaus įveikti seną nesantaiką. Paskui davė per daug laiko apie tai pagalvoti – ištisą dieną. Dabar Kim troško daugiau informacijos, norėjo sužinoti, kas tiksliai darosi Blekstouno deimantuose… Ir kodėl būtent jai siūloma Blekstounams priklausanti kėdė kompanijos valdyboje.
Tik todėl ji ir priėmė Perinio pasiūlymą. Todėl išsirinko griežtai dalykišką suknelę, nepasidavusi Sonios užgaidai įpiršti jai įdomesnį, gundantį, visiškai kitokį nei jai įprasto klasikinio stiliaus apdarą. Iškyla į mėgstamiausią Double Bay prabangių drabužių krautuvėlę buvo tik žaidimas, gudrus taktinis manevras, stengiantis atitraukti jųdviejų mintis nuo vos už kelių kvartalų vykstančių laidotuvių.
Ir nieko bendra neturėjo su šiandienos pasimatymu.
Dabar, blaškydamasi po svetainę ir niekaip negalėdama rasti vietos, ji jau gailėjosi leidusi Periniui atvažiuoti jos pasiimti iš namų, nes taip bus patogiau, o ne susitarusi pasimatyti restorane. Kadangi pasipuošusi lūkuriavo jos atvažiuoti turinčio vyro, visa tai buvo nervinančiai panašu į tikrą pasimatymą.
Reikėjo paprašyti, kad išėjęs iš biuro paskambintų. Tada būtų geriau apskaičiavusi laiką. Gal dar spėtų užlipti į viršų ir įsisegti kitus auskarus. Arba arklio uodegėlę susisukti į kuodą. Taip bent šiek tiek…
Varpelis prie durų nuaidėjo per didžiulius namus ir nerami Kim širdis ėmė dar smarkiau daužytis. Jis jau čia. Po galais, pačiu laiku.
– Aš atidarysiu! – šūktelėjo Sonia.
Po kelių akimirkų Kimberli išgirdo prislopintus balsus, paskui sugriaudėjo žemas Perinio juokas. Ji jau žengė kelis žingsnius link vestibiulio, bet išgirdusi šį garsą sustojo it įbesta. Toks netikėtas buvo šis juokas – ir toks artimas jos moteriškai širdžiai.
Venomis nuvilnijo karšta nekantrumo banga, sukirbėjo pilvo apačioje ir šiurpuliukais nubėgo per odą. Ji tam visai nepasiruošusi. Reikėtų minutės kitos susitvardyti ir atgauti šaltakraujiškumą… bet laiko nebuvo, nes čia pat pasigirdo žingsniai ir melodingas Sonios balsas – jie artėjo.
Paskutinę sekundę
