style="font-size:15px;"> Nuo tos akimirkos, kai grįžo dvejus metus pasimokiusi pas deimantų meistrą Antverpene, trykšdama aistringu nekantrumu užkariauti Janderos retų spalvotųjų deimantų rinką, Kimberli užvaldė jo pojūčius deginančiu geismu. Septynias su puse savaitės neprisileido artyn, lyg botagėliu plakdama aštriu liežuvėliu.
Ir dar kai kas nepasikeitė. Toks pats nepasitikėjimas, tie patys gynybos mechanizmai, ta pati panieka įspraudė ją į blyškią nepastebimą suknelę, o ne į žavingą apdarą, apie kurį pasakojo Sonia.
Užsidegė žalias šviesoforo signalas ir Rikas paleido mazeratį. Švelnus variklio gausmas atsiliepė jo papilvėje. Jeigu Kim negąsdintų nė kiek nesusilpnėjusi trauka tarp jųdviejų, ji nebūtų apsistačiusi gynybinėmis sienomis. Žaibu trenkė mintis, kad kaip tik dėl to ji iš visų jėgų stengiasi laikyti jį kuo toliau nuo savęs. Mėgina užsmaugti savo pačios troškimus.
Aną kartą jis suteikė jai pakankamai laiko ir erdės, o pats su malonumu priėmė iššūkį ir nekantriai stengėsi pasiekti tikslą. Šįkart statymai aukštesni. Jam tai nebe žaidimas, o gyvenimo ar mirties klausimas.
Akies krašteliu Rikas pastebėjo, kaip Kim kilstelėjo smakrą. Pirmas gynybos mechanizmas. Ženklas, kad ji tuoj prabils – prasidės žodžių mūšis. Giliai širdyje Rikas nekantriai nusišypsojo. Nagi, mažyle, pirmyn! Aš pasiruošęs.
– Gal ir neišmokau virti, – pareiškė Kim, grįžusi prie savo ankstesnio pokalbio apie pagalbą virtuvėje, – bet daug kas manyje pasikeitė.
– Kas?
– Tapau atsargesnė. Nesprendžiu spontaniškai. Gerai apsvarstau, kad galėčiau priimti protingą sprendimą.
Pavyzdžiui, dėl posto Blekstounų kompanijos valdyboje. Aišku, ji norėjo pakreipti pokalbį šia linkme, todėl ir nutilo rinkdama žodžius. Labai gaila, kad be reikalo švaisto laiką, nes jis dar nepasiruošęs šiam pokalbiui. Iki jų kelionės tikslo dar penkios minutės, vadinasi, gresia neišvengiami trukdžiai. Ilgą, rimtą ir greičiausiai karštą pokalbį teks atidėti vėlesniam laikui, todėl Perinis nukreipė pokalbį kitur.
– Pavyzdžiui, kad verčiau jau vilktis šią suknelę… – jis perliejo Kim žvilgsniu, tada vėl įsispoksojo į kelią, – o ne naująją?
– Atleisk, nesupratau?
– Juk šiandien Double Bay nusipirkai naują suknelę.
– Ak ta Sonia, – priekaištingai palingavo galva Kim. – Negaliu patikėti, kad papasakojo apie suknelę!
– Jos pasakojimas buvo labai paviršutiniškas. Galėtum užpildyti spragas.
– Nori išgirsti, kaip vaikščiojome po parduotuves? – Nepatiklus Kim žvilgsnis buvo neįkainojamas ir Rikas vos sulaikė šypseną.
– Norėčiau, kad papasakotum apie savo naująją suknelę ir išdėstytum priežastis, kodėl nutarei jos nesivilkti. – Jis vėl nužvelgė ją tingiu žvilgsniu. – Gal buvo per trumpa? Prašmatni? Pernelyg atvira?
– Išvardijai viską, – akimirksniu atsakė Kim.
– Tada nekantrauju pamatyti tave ją vilkinčią, – sumurmėjo Rikas.
– Abejoju, ar pavyks.
– Vilčių žlugdytoja.
Šypsena ėmė kutenti lūpų kampučius, Kim greitai nusisuko ir įsispoksojo pro langą, lyg staiga būtų kažkuo susidomėjusi. Ir tą pačią akimirką Rikas pastebėjo, kad apsimestinis jos susidomėjimas virto visiškai tikru. Kim įsitempė kaip styga ir staigiai atsisuko.
– Kur mane veži?
– Pas save. Ar kas nors negerai?
– Kvietei vakarienės. Pamaniau, kad į restoraną.
– Jei labai nori, galiu užsakyti staliuką Aisberge, – švelniai atsakė jis. – Bet nepažadu, kad ten galėsime netrukdomi pasikalbėti ir kad rytoj neatsidursi pirmuose laikraščių puslapiuose.
Kurį laiką jos veide šmėžavo dvejonė.
– Tai būtų ne taip jau blogai, – mąstė jis. – Žiniasklaida griebtųsi naujos temos, paliktų ramybėje Hovardą ir Marisą.
Parodęs posūkį jis pasuko į kelkraštį ir sustabdęs automobilį išsitraukė mobilųjį telefoną.
– Galiu paskambinti ir užsakyti staliuką, jei tau nieko, kad būsi pastebėta vakarieniaujanti su manimi. Arba, kaip buvau sumanęs, galime pavalgyti pas mane ir vienudu pasikalbėti apie reikalus, nesibaimindami, jog mums gali sutrukdyti. Tau spręsti, Kim. Ką darysime?
ŠEŠTAS SKYRIUS
Po galais, Perinis darosi pernelyg gudrus! Tyliai niršdama Kimberli pasirinko privatumą, kaip jis ir tikėjosi. Šis jųdviejų susitikimas dalykinis, bet jei bandys vėl erzinti, kaip erzino dėl suknelės arba ką tik dėl restorano, nesusilaikiusi paleis jam ką nors į galvą. Nors visai nenorėtų atsidurti laikraščių puslapiuose, – ačiū, nereikia.
Ir vis dėlto labai nejaukiai jautėsi grįždama į namus, kuriuose juodu drauge praleido tiek naktų ir savaitgalių, kol susitikinėjo, ir dramų kupiną dešimt dienų trukusią santuoką. Dienomis jie ranka rankon dirbo profesionaliai tramdydami aistras, o vakarais grįždavo į šią gatvę, įvažiuodavo į šį garažą ir puldavo vienas kitą su tokiu karštligišku geismu, kurio nebepajėgdavo suvaldyti nė sekundės ilgiau.
– Nesinervini?
Kimberli sumirksėjusi grįžo iš prisiminimų. Palengva atgniaužė suspaustus kumščius ir apsilaižė lūpas.
– O ar turėčiau?
– Nematau nė menkiausios priežasties.
Bet kai pavojinga ugnimi liepsnojantis jo žvilgsnis trumpam nuslydo prie jos lūpų, Kim pagalvojo, ar ir jis prisimena, kaip į viršų juodu užlipdavo pakeliui nusiplėšę drabužius. Arba godžiai sotindavosi vienas kitu čia pat, automobilyje, į garažą vedančiame prieškambaryje ar blizgančiame lifte, kursuojančiame tarp trijų šio modernaus, pagal specialų užsakymą suprojektuoto namo aukštų.
– Ar gyveni čia vienas? – paklausė ji.
Šis klausimas, nesuformuluotas ir neišsakytas, ruseno pasąmonėje nuo tos dienos prie baseino, kai Perinis prisipažino vis dar čia gyvenąs. Dabar atrodė tinkamas laikas jį užduoti. Kol dar neįsivedė jos vidun.
– Šiuo metu, – atsakė jis po trumpos pauzės, – vienas.
Ir ką tai turėtų reikšti? Ar gyveno čia su mylimąja, kuri neseniai susikrovė daiktus ir išsikraustė? O gal slepia kokią merginą, kuri jau pasiruošusi po jo lova įkurdinti savo aukštakulnius? Ši mintis lyg vagilė įsėlino į jos galvą ir užklupo iš pasalų visai nepageidaujamais vaizdiniais. Perinis su beveide bevarde moterimi. Jos delnai slysta po jo marškiniais. Lūpos prasiveria bučiniui. Rankos pargriauna jį ant lovos.
Ne. Stipriai papurčiusi galvą Kimberli atsikratė
