pasisveikinti ir metusi tu vėluoji išdidžiai nužingsniuoti pro jį tiesiai prie automobilio, bet vis geriau nei padėka, kad atnešė juoko į šiuos tuščius namus.
– Pasiruošusi važiuoti? – paklausė jis.
Kim padėjo žurnalą.
– Jau geras dvidešimt minučių.
Perinis reikšmingai kilstelėjo antakį.
– Malonu girdėti, kad tapai punktuali.
Menkutė aliuzija į praeitį, priminimas vienos iš ydų, kurias ji pasistengė ištaisyti naujojoje suaugusios Kimberli Blekstoun versijoje, kaipmat atvėsino nuo jo atvažiavimo užvirusį kraują. Nekreipdama dėmesio į ištiestą ranką Kim atsistojo, pabučiavusi į skruostą Sonią praskriejo pro Perinį ir patraukė į lauką. Marsė, ūkvedė, atidarė paradines duris ir Kim išėjo nė nestabtelėjusi. Būtų galėjusi pati viena nužingsniuoti iki automobilio ir įsitaisyti keleivio vietoje.
Deja, turėjo sustoti prie užrakintų mazeračio durelių ir stypsoti ant beveik aštuonių centimetrų aukščio kulnų. Šiuos batelius išsirinko norėdama kompensuoti ūgio trūkumą, kad nesijaustų menkesnė, nors norint pažvelgti tiesiai akis į akį metro aštuoniasdešimt dviejų centimetrų milžinui Periniui jai prireiktų dar kokių dešimties centimetrų.
Kam, po galais, jam prireikė užrakinti automobilį?
Susinėrusi rankas ant krūtinės Kim trepsėjo koja ir susiraukusi spoksojo į praviras laukujes duris. Po kelių minučių pasirodęs Perinis stabtelėjo persimesti žodžiu su Marse. Kim pakako nuoširdumo pripažinti, kad atrodo jis velniškai gražiai. Nors atvažiavo greičiausiai tiesiai iš biuro, atidirbęs dvylika valandų, anglies juodumo jo kostiumas buvo nepriekaištingas, balti marškiniai, rodės, net šiugžda, o mėlyno kaklaraiščio mazgas surištas tobulai.
Bet svarbiausia ne brangūs, pagal specialų užsakymą siūti drabužiai, o tai, kaip jis juos dėvi. Ar eitų į susitikimą vilkėdamas kostiumu, ar slampinėtų prie baseino tik su trumpikėmis, Perinis spinduliavo ramų autoritetingumą ir erzinantį pasitikėjimą savimi, tai traukė dėmesį labiau nei išoriniai atributai.
Kai pasilenkęs jis pakštelėjo nuraudusiai Marsei į skruostą ir pasileido laiptais žemyn, nuo tiesaus ir įdėmaus žvilgsnio šiurpuliai nusirito Kim per kūną. Dar neišblėsusi šypsena vėl suvirpino jo lūpas ir jai pasidarė labai sunku demonstruoti, jog yra susinervinusi.
– Nepasitiki mūsų darbuotojais? – pasiteiravo linktelėjusi galvą į užrakintas automobilio dureles.
– Blogas įprotis. – Pasigirdo tylus pyptelėjimas, atidaręs dureles Perinis luktelėjo, kol Kim įsės, ir pasilenkęs pažvelgė į akis. Jau nebesišypsojo. – Tiesą sakant, nesitikėjau pamatyti jokių darbuotojų.
Kimberli suprato užuominą.
– Nematau prasmės laikyti nuošaliai ištikimus ir seniai mums dirbančius žmones vien iš baimės, kad jie gali nutekinti informaciją, kai akivaizdu, jog žiniasklaida vis tiek viską sužino iš savo šaltinių.
– Kalbi apie tariamai slaptas Marisos laidotuves?
– Tai tik vienas pavyzdys. – Kim siuto, nes apie Marisos laidotuves rašė ne vienas šios dienos laikraštis. – Žurnalistai neįtikėtinai gerai apie viską informuoti.
– Toks jau jų darbas. – Perinis susinervinęs įsitempė. – Užsisek saugos diržą.
– Aš ne mažas vaikas, pati žinau…
Kim sulaikė kvapą ir užgniaužusi pasipiktinimą atsilošė sėdynėje, nes Perinis pasilenkė virš jos siekdamas diržo. Netyčia švelniai prisilietė prie jos krūtinės ir Kim pajuto, kaip šis trumpas prisilietimas aidu atsiliepė pilvo apačioje ir surakino spenelius.
Po velnių!
Jis akimirką sustingo – o gal jos širdis ir visi pojūčiai nuščiuvo – prieš užsegdamas sagtį. Tada nutvilkė ją tamsių akių liepsna ir prabilo žemu, griežtu balsu:
– Žinau, kad nesi vaikas, Kim, nors elgiesi panašiai.
Elgiuosi panašiai? Ką, po galais, jis nori pasakyti?
Durys trinktelėjo uždaromos ir tas šešias sekundes, kurių jam prireikė apeiti aplink automobilį ir įsitaisyti prie vairo, ji net virpėjo iš noro atkeršyti. Kol jis užvedė variklį, Kimberli dar kartą suskaičiavo iki šešių ir sutramdė norą klykte išklykti tuos klausimus.
– Elgiuosi panašiai? – ramiai pakartojo, pati stebėdamasi, kad pavyko. Jautėsi visiškai suaugusi.
– Nusprendei susikviesti atšauktus darbuotojus nepasitarusi su manimi. Ar buvo dar kokia nors priežastis, be noro mane suerzinti?
– Nepasitarusi su tavimi? Atleisk, nemaniau, kad dabar tu esi mano namų valdovas.
Išvažiavęs pro vartus į gatvę Perinis prisimerkęs dėbtelėjo į ją.
– Nemaniau, kad laikai šiuos namus savais.
Taškas tavo naudai.
Kimberli iš lėto giliai atsikvėpė. Žodžiai mano namų išsprūdo visai netikėtai, išprovokuoti jo pastabos apie vaikišką elgesį.
– Tu teisus, – pripažino ji ramesniu balsu, – aš čia tik viešnia. Prieš sukviesdama tarnus, pasitariau su Sonia. Nemanau, kad jai į naudą šitaip plėšytis.
– Kartais tai padeda užsimiršti.
Jautrus požiūris išsklaidė pykčio likučius. Kaip ji gali pūstis, kai abu į Sonią žvelgia taip pat?
– Taip, tikrai… Tačiau yra ribos, todėl paprašiau virėjo, kad dar savaitę paatostogautų. Sukiotis virtuvėje Soniai patinka, to ir užteks. O Marsė jai ne tik padeda, bet ir draugiją palaiko.
Jis vėl metė skersą žvilgsnį.
– Ar tavo pagalbos jai neužtenka?
– Virtuvėje? – tyliai nusijuokusi Kimberli papurtė galvą. – Juk žinai, kas nutinka, kai mane įleidžia į virtuvę!
Vienai akimirkai žvilgsniai susitiko, juos susiejo dešimties metų senumo prisiminimas. Sudegę kepsniai, staugianti dūmų signalizacija, nuo kojos ant kojos šokinėjanti ir pagalbos šaukianti Kimberli.
Jau šešias dienas jos teisėtas vyras Perinis lyg gaisrininkas čiupo Kim ant rankų ir nusinešė atgal į miegamąjį. Čia, – tarė, – gali deginti ir klykauti kiek panorėjusi.
– Per dešimt metų daug kas pasikeitė, – šįkart tarė jis.
– Daug kas. Bet kai kurie dalykai išliko.
Sustojęs prie šviesoforo Rikas atsirėmė dilbiu į vairą ir pasilenkęs atidžiai nužvelgė jos profilį. Plaukai buvo surišti ant sprando, makiažas subtilus, papuošalai kuklūs, suknelė neužkabinanti akies ir patraukli nebent tuo, kad ilgumo virš kelių. Asketiška išvaizda ne tik kad nesumenkino Kim grožio,
