atsargų.
– Aš ne tik pabandžiau, – atrėmė Genonas, – man pavyko.
– Taigi. Nesupyk, bet turiu baigti redaguoti straipsnį.
Genonas dirstelėjo į jos stalą.
– Kurį?
– Apie didėjančią moterų įtaką sporte, – atsakė Erika.
– Pamaniau, kad ši tema turėtų atliepti tavo feministinius įsitikinimus.
– Tikriausiai. Dar negreitai sportininkių algos pasivys vyrų sportininkų atlyginimus. Tam reikia keisti rėmimo ir reklamos strategiją, sukurti tvirtą palaikymo pagrindą. Dar daug kliūčių… Norėčiau įtraukti keletą pavyzdžių apie moteris, sugebančias jau dabar tas kliūtis įveikti, pateikti apie jas šiek tiek asmeninės informacijos.
Genonas nusišypsojo ir sveikindamas pakėlė puodelį.
– Straipsnis buvo neblogas, bet taip ir žinojau, kad sugebėsi padaryti jį dar geresnį.
– Ačiū, – pagyrimas paglostė Erikai širdį. Ji susigriebė begrimztanti į žalių jo akių gelmę. Matyt, pusmetrio taisyklės neužtenka, reiks įvesti ir laiko taisyklę. – Jei neprieštarauji, norėčiau grįžti prie…
– Užuomina, kad man jau metas.
– Tu labai supratingas, – pasakė Erika ir atsisėdo į savo vietą už stalo.
– Ačiū už kakavą, Erika.
– Nėra už ką… – Genonui einant pro duris, ji prisivertė nepakelti akių nuo kompiuterio. – Atsiimsiu puodelį kitąkart.
Likusi viena Erika pusvalandžiui sutelkė dėmesį į straipsnį, tada pažvelgė į laikrodį ir pasirąžė. Pro langą pamatė, kad judėjimas gatvėje jau sumažėjo. Greičiausiai traukinyje nebeteks stumdytis su kitais keleiviais, nes visi skubantieji jau bus išvažiavę autobusais ar taksi. Erika apsivilko paltą, kelis kartus apsivyniojo šaliką, pasiėmė rankinę, išjungė visas šviesas ir išėjo iš kabineto.
Koridoriumi norom nenorom teko praeiti pro Genono kabinetą.
– Labanakt, – nesustodama šūktelėjo ji.
– Jei minutėlę palauktum, parvežčiau tave namo.
Išgirdusi pasiūlymą ji stabtelėjo. Įprastą dieną nė nemirktelėjusi atsisakytų pasivažinėjimo su Genonu. Visų pirma dėl pusmetrio taisyklės. Bet atsisakyti kelionės iki pat namų durų šiltame automobilyje, kai nuo traukinio dar turėtų klampoti gerą gabalą kelio, būtų mažų mažiausiai neprotinga.
– Ačiū, palūkėsiu, – padėkojo Erika.
Genonas išlindo iš kabineto apsivilkęs ilgu juodos vilnos paltu ir užsimetęs kašmyro šaliką su savo inicialais.
– Ką tik šnekėjau su vairuotoju. Pasak jo, daugelyje kvartalų dingo elektra. Visa laimė, kad mūsų name yra autonominis elektros generatorius.
– Man elektros dingimas – ne bėda. Jei dingsta, paprastai atsiranda po kelių valandų, o tiek laiko galiu ištverti ir be elektros. Tiesa, šiąnakt tikėjausi išsitraukti savo elektrinę antklodę.
– Juk tuo gali pasirūpinti ir ATG? – paklausė Genonas ir paspaudė lifto iškvietimo mygtuką.
– Pasirūpintų, jei tik jį pasikviesčiau, – Erika pasišiaušė kaip ežys, vėl išgirdusi klausimą apie Džerį, nors Genonas ir nežinojo, kas jis toks. – Bet vakarėlį atšaukė, tad pasimatymą teko nukelti. Kodėl taip domiesi?
Tyliai suūžė prasiveriančios lifto durys ir jiedu įžengė į liftą.
– Tik palaikau pokalbį. Ar ši tema tave trikdo?
– Ne, – atšovė Erika, bet širdyje juto meluojanti. Ji atsimokėjo tuo pačiu: – Kaip gyvena Lidija?
Genonas nustebęs pakartojo:
– Lidija?
– Na taip. Juk metęs mane ėmei susitikinėti su ja.
– Aš tavęs nemečiau, – paprieštaravo vyriškis.
– Dar ir kaip metei, – atkirto Erika. – Galiu tą kvailą pokalbį atkartoti žodis žodin net dabar. „Mano ausis jau pasiekė paskalos apie mudviejų romaną. Gal reiktų viską sustabdyti, nes gandai gali pakenkti tiek mano, tiek tavo reputacijai.“
Liftas nusileido į pirmą aukštą ir juodu išėjo į lauką.
– Automobilis jau laukia. Baigsime pokalbį vėliau, – tarė Genonas ir nuvedė ją prie mašinos.
Vėjas drėbė šlapio sniego gūsį Erikai į veidą, bet ji spėjo pamatyti, kaip vairuotojas pravėrė automobilio dureles.
– Labas vakaras, pone Eliotai. Labas vakaras, ponia.
– Atleisk, kad iškviečiau tave per tokį orą, – atsiprašė Genonas, laukdamas, kol Erika įsitaisys užpakalinėje sėdynėje.
Viduje buvo šilta kaip rojuje, Erika kone sumurkė iš pasitenkinimo. Skambant švelniems džiazo akordams ji pamanė, kad mielai praleistų čia visą naktį. Tokį vakarą kaip šis būtų gaudžiusi taksi visą amžinybę, o jei būtų tekę grįžti traukiniu, būtų klampojusi per pripustytas gatves.
Genonas atsisuko į Eriką.
– Ar niekada tau nedingtelėjo, kad nutraukiau mūsų santykius daugiau tavo nei savo labui? – tyliai paklausė jis.
Ji nustebo.
– Ne, – pusbalsiu atsakė. – Tu iš pat pradžių sakei, kad teks slapstytis, nes tavo senelis negali pakęsti, kai šeimos nariai įsivelia į romanus su bendradarbiais.
– Sakiau, – nesiginčijo Genonas, – bet ar pagalvojai, kurio iš mūsų reputacija nukentėtų labiau, jei viskas iškiltų aikštėn?
Erika prasižiojo atsikirsti, bet užsičiaupė.
– Ne, – pripažino ji.
– Kaip manai, kurio? Mano, Eliotų šeimos nario? Ar tavo?
– Nepriklausančios šeimai, – atsakė Erika. Aišku, ji nebuvo Eliotų šeimos narė, neturėjo nė dešimtadalio jo galios, ką kalbėti apie šeimos galybę.
– Nenoriu, kad spauda knaisiotųsi mano lovoje.
– O kaip Lidija? – vėl pasidomėjo Erika. – Visi laikraščiai rašė apie judu po to, kai mane metei.
– Nors tai ne tavo reikalas, bet mes su Lidija nesimylėjome. Ji nedirba ELK ir jai patinka būti linksniuojamai paskalų skiltyse.
– Ji gana graži moteris. Judu gerai kartu atrodėte, – Erikos balse prasimušė apmaudas.
– Vis tiek nesupratai? –
