jis laikė dvi dideles dėžes ir vieną mažytę. Tamsūs jo plaukai buvo išsitaršę, atlaisvintas kaklaraištis kybojo ant prasagstytų marškinių, pro kuriuos švietė raumeninga krūtinė; marškinių rankovės buvo atraitytos iki alkūnių. Erika pati nebežinojo, ko labiau nori – maisto ar šito vyro.
– Atrodo, kad mudu likome vieninteliai visame biure, – šypsodamasis tarė jis.
– Tikrai? – nustebo Erika. – Ką čia turi ir iš kur gavai?
– Mūsų maisto skyriaus redaktorė šiandien gavo siuntinį. Ji sakė, kad laikosi Atkinso dietos ir paprašė perduoti maistą kam nors kitam. Produktai apdėti sausu ledu, jie greit genda, tad arba valgome tuoj pat, arba teks viską išmesti.
– Tikiuosi, viskas jau paruošta, – pasakė Erika.
– Spėju, kad čia daugybė šviežių vaisių, – atsakė Genonas, atidarydamas vieną iš dėžių. – Vaišinkis.
– Ačiū, tu labai malonus. Šiandien nespėjau pavalgyti, – moteris iš didelės dėžės išsitraukė kelias dėžutes ir ėmė skaityti etiketes: – Austrės, avokadai ir bananai šokolade. Kas čia? – paklausė traukdama nedidelį butelį šampano ir dvi taures.
– Afrodiziakai, kad sužadintų seksualumą.
Erika staigiai atitraukė ranką lyg būtų nudegusi ir įtariai pažvelgė į Genoną:
– Kodėl maisto skyriaus redaktorė atidavė juos tau? Ir kas ją vaišina?
– Maisto skyriaus redaktorė yra Džeraldina Kanoud, jai šešiasdešimt treji. Gavusi tokį siuntinį ji labai sutriko, bet nenorėjo išmesti lauk, – Genonas šyptelėjo. – Sakė, kad nenori jo neštis namo, maža ką gali vyras prisigalvoti. Galiu išmesti… – tarė jis ir pamojavo dėžute su šokoladu aplietais bananais.
Tuščias Erikos skrandis vėl grėsmingai suurzgė ir alkis nugalėjo įtarimus.
– Ne, tikrai nenorėčiau, kad išmestum, – ji mostu parodė Genonui sėstis prie stalo. – Ką tu veiki taip vėlai darbe?
– Redaktoriaus darbai niekada nesibaigia, – atsakė jis. – Pati žinai.
Erika linktelėjo ir nusišypsojo patenkinta, kad juodu skiria stalas.
– Tikra tiesa. Austrių nemėgstu, atiduodu jas tau.
– Rūpiniesi mano sperma? – puse lūpų šyptelėjo Genonas, suvirpindamas jai širdį.
– Na, iškart apie tai nepagalvojau, bet mintis juk nebloga? – atkirto Erika ir ištraukė du vienkartinius šaukštus bei keletą servetėlių.
Genonas prisistūmė kėdę arčiau jos darbo stalo ir patogiai įsitaisė.
– Gal nori paragauti avokado su bazilikų padažu? – pasiūlė jai nediduką indelį.
– Mielai, – atsakė Erika ir suleido dantis į avokado puselę. – O kuo čia dėti afrodi…
– Vyriško organo simbolis, – paaiškino Genonas ir įsimetė į burną austrę.
Antrąjį kąsnį Erika kiek sutrikusi kramtė lėčiau.
– Niekada nebūčiau pagalvojusi, – prisipažino ji, vėl žvilgtelėjusi į avokadą. Baigusi pradėtą puselę gūžtelėjo pečiais: – Ir kas galėtų pamanyti?
– Šampano? – Genonas atidarė butelį ir, jai linktelėjus, pripylė taures. – Parašyta, kad į taures turėtume įmesti po vanilės pupelę.
– Kam?
– Tai kažkaip susiję su Meksikos vaisingumo deive, – atsakė jaunasis Eliotas ir gurkštelėjo iš taurės. – Neblogai, bet airiškam viskiui neprilygsta.
– Ir kodėl manęs tai nestebina? – nusišaipė Erika, įkvėpė vanilės aromato ir gurkštelėjo šampano. – Gardu. O kas dėžutėje su užrašu „genda“?
Genonas atidarė Eriką sudominusį indelį ir pažvelgė vidun:
– Šviežia figa.
– Šviežia? Šviežios figos – labai retas dalykas.
– Aha, ir ji mano, – pareiškė Genonas, išsitraukė vaisių ir atsargiai padalijo jį pusiau. – Juk žinai, kodėl figa laikoma afrodiziaku? – pasiteiravo, knebinėdamas rausvą vaisiaus minkštimą.
Erika kostelėjo. Vien tik žiūrint, kaip Genonas skanauja prisirpusį minkštimą, ją užliejo karštis.
– Galiu įsivaizduoti.
– Figa primena moters…
– Matau, – pertraukė jį Erika.
– … lytinius organus, – baigė Genonas ir apsilaižė.
Jo akyse atvirai šviečiantis geismas buvo užkrečiamas. Erika pajuto, kaip kraujas plūsta į pačias slapčiausias vieteles; sustandėję speneliai įsirėžė į liemenėlę. Ji iš paskutiniųjų stengėsi tvardytis, kad nepradėtų muistytis kėdėje. Kodėl jis ją erzina? Ką tuo nori įrodyti?
Reikia tuoj pat viską sustabdyti ir liepti Genonui nešdintis kartu su savo afrodiziakais. Kita vertus, pagunda pernelyg didelė, nes Erika išvydo keršto vaisių.
– Duokš man bananą su šokoladu.
– Falo simbolis, – pranešė Genonas ir įsispitrijo į Eriką, apžiojusią bananą.
– Labai skanus šokoladas, bananas ne per daug sunokęs ir neištižęs, – pareiškė Erika ir atsikando dar kąsnį. Padrąsinta susižavėjusio žalių akių žvilgsnio, ji lėtai nulaižė šokoladą nuo banano.
Nerimastingas Genono atodūsis Erikai nuskambėjo it muzika. Užmerkusi akis ji įsikišo bananą į burną.
– Mmm, šokoladas tikrai skanus, – ji atsimerkė. – Nori paragauti?
Genonas garsiai nurijo seiles ir pažvelgė į dėžę.
– Verčiau paragausiu uogų, – išspaudė jis. – Matau čia žemuogių ir aviečių, – sutikęs Erikos žvilgsnį paaiškino: – Spenelių formos.
Genonas pakėlė prie lūpų avietę ir įsiurbė ją į burną. Lūpos, glamonėjančios spenelius, jų kūnams susiliejus į vieną ir judant pašėlusiu ritmu. Eriką staiga nutvilkė atsiminimai, o tarpkojis ėmė skausmingai dilgčioti. Moteris prikando lūpą ir pamanė, kad jai toli iki Genono, nėra net ko lygintis.
Erika nusprendė, kad metas baigti šį erotinio atspalvio žaidimą. Baigusi valgyti šokoladu aplietą bananą apsilaižė pirštą ir pajuto, kad Genonas įdėmiai žiūri į ją. Moteris slapčia triumfavo: bent jau gavo progos įsitikinti, kad Genonas užsivedė ne mažiau nei ji. Jaunasis Eliotas ištraukė dvi saldymedžio šaknis.
Erika nustebo.
– Maniau,
