Jei panelė Leiven leis, išspausdinsime tą straipsnelį „Namų stiliuje“ ir iliustruosime perdažyto jūsų mokyklos kabineto nuotraukomis. Remdamasi savo atliktu tyrimu galėsi parinkti sienų spalvą, aišku, neperžengdama proto ribų, ir užsidirbsi pliusą mokytojų akyse.
Mergaitei net žandikaulis atvipo:
– Aš? Straipsnį „Namų stiliui? Mano vardas bus parašytas nacionaliniame žurnale? Kas dėsis, kai sužinos draugės!
Ji buvo tokia laiminga, kad Erika negalėjo nuslėpti šypsenos.
– Jėzau! – bėrė Tija. – Aišku, būtų dar kiečiau, jei galėčiau parašyti straipsnį „Pulsui“, „Spragtukui“ ar „Charizmai“, – ji vardijo sėkmingiausius ELK žurnalus, – bet straipsnis „Namų stiliui“ irgi jėga, – papurtė galvą, negalėdama patikėti tuo, ką sako: – Mano vardas pasirodys nacionaliniame žurnale!..
– Tau teks pačiai atlikti tyrimą, – priminė Erika.
– Būtinai, – neprieštaravo Tija.
– Panelė Leiven suredaguos tavo straipsnį. Būk pasirengusi jį perrašyti, galbūt ir ne kartą, – įspėjo Genonas.
– Gerai, aš padarysiu, – linkčiojo Tija.
Mašina kaip tik sustojo prie jos namo. Mergaitė pažvelgė į Genoną, tada į Eriką ir vėl į Genoną, sugriebė jo ranką ir išpyškino:
– Labai jums ačiū, pone Eliotai! Aš jūsų neapvilsiu.
Atsisukusi į Eriką puolė jai į glėbį.
– Panele Leiven, tu – pats geriausias mano sutiktas žmogus!
Nustebinta tokio jausmų proveržio Erika sekundėlę sudvejojo, bet paskui tvirtai apglėbė mergaitę. Jos širdyje suspurdėjo keistas jausmas.
– Net neabejoju, kad parašysi puikų straipsnį, Tija.
– Būtinai, – atsakė Tija ir atsiplėšusi nuo Erikos, bedė į ją pirštu: – Gali manimi pasitikėti!
Genonas atidarė mašinos dureles ir iššoko į lauką, kad Tija galėtų išlipti.
– Viso gero! – atsisveikino paauglė ir nuskubėjo namo.
Erika su Genonu palaukė, kol ji įėjo į vidų, tada Genonas įsėdo į mašiną ir pasakė vairuotojui Erikos namų adresą.
Moteris ilgai tylėjo – jos širdyje siautė prieštaringi jausmai. Verčiau jau Genonas nebūtų toks žavus ir dosnus – tada būtų daug lengviau jo nemylėti. Pasiūlęs Tijai parašyti straipsnelį, Genonas pataikė tiesiai į dešimtuką: kad susilaikytų nepuolusi jam į glėbį, Erika atsitvėrė nuo Genono rankinuku. Jai reikėjo kokios nors užtvaros, geriausia, žinoma, tiktų plieninė tvora. Erika nurijo gerklėje įstrigusį gniužulą.
– Puiki mintis, tu labai dosnus. Ačiū. Nuo Tijos, nuo manęs ir nuo „Namų stiliaus“.
– Nėra už ką, – atsakė Genonas. – Dabar tu man skolinga.
PENKTAS SKYRIUS
Tu man skolinga.
Iš susijaudinimo Erikai išdžiūvo burna:
– Kaip tai skolinga?
– O taip, – seksuali šypsenėlė žaidė Genonas lūpose. – Norėsiu pragariško atlygio. Šeštadienio popietę turėsi ateiti žaisti tinklinio.
Geidulingos mintys, besisukančios Erikos galvoje, išgaravo kaip dūmas.
– Tinklinio?..
Jaunasis Eliotas gūžtelėjo pečiais.
– Tu juk sportiška mergina, be to, aukšta. Mūsų šeima rengia nedideles draugiškas rungtynes, skirtingų žurnalų atstovai rungiasi tarpusavyje. „Pulso“ komandai reikia moters. Pagal taisykles komandoje gali dalyvauti tik vienas šeimai nepriklausantis žaidėjas, o man niekaip nesiseka rasti reikiamo ūgio moters.
Erika nebežinojo, ar jai juoktis, įsižeisti ar supykti.
– Ar tik dėl to vaišinai mudvi su Tija karštu šokoladu ir prižadėjai jai tą straipsnį? Sakyčiau, tiesiog žema.
– Vos prieš kelias minutes ši mintis tau atrodė puiki ir vadinai mane dosniu.
– Tada dar nežinojau, kad reikalausi atlygio.
– Ne taip jau blogai, pagalvok. Kas blogo gali nutikti? Praleisi popietę ant suoliuko.
– Kodėl turėčiau sėdėti ant suoliuko?
– Na, būsi atsarginė žaidėja, – atsakė Genonas.
– Ką? Aš žaidžiau tinklinį koledže.
– Būtent todėl tave ir pasirinkau.
– Kad turėčiau sėdėti ant suoliuko?
– Žaisdami vyrukai kiek įsikarščiuoja, – paaiškino Genonas. – Būna smagu, bet nenorėčiau, kad tu susižeistum.
Erika papurtė galvą.
– Tai aš atliksiu komandos simbolio, sėdinčio ant suolelio, vaidmenį? Išgirstų tavo šeimos moterys tokį dalyką, iščirškintų tave ant lėtos ugnies. Ar įsivaizduoji, kaip sureaguos Finola ir Bridžita?
– Bridžita žais Finolos komandoje, todėl jos prašyti negaliu. Atsidūriau keblioje situacijoje. Be to, šįkart žais „Spragtukas“ prieš „Pulsą“, – Genonas atsiduso. – Ar pameni Atėnę Veinrait?
Erika miglotai prisiminė aukštaūgę vidutinio amžiaus „Pulso“ redaktorę.
– Taip, o ką?
– Ji išsikraustė gyventi į Aidahą. Man reikia rasti atsarginę žaidėją, o kur nepasisuksi – ten vieni nykštukai.
Moteris įdėmiai pažvelgė į Genoną – dailius jo veido bruožus temdė susierzinimas.
– Kiek pamenu, anksčiau savo šeimos atžvilgiu nebuvai taip karingai nusiteikęs.
Žalios jo akys gundomai patamsėjo:
– Kai mudu draugavome, nenorėjau švaistyti laiko tinklinio varžyboms.
Eriką išpylė karštis, ji vos susitvardė neatidariusi lango, kad galėtų įkvėpti gryno oro.
– Su viena sąlyga, – tarė ji.
– Kokia?
– Leisi man žaisti pirmąsias penkiolika minučių. Jei nepateisinsiu vilčių, galėsi sodinti mane ant suolelio.
Patylėjęs Genonas linktelėjo:
– Sutarta.
– Kaip
