senus gerus laikus dar kartą? – kimiu balsu paklausė jis, ranka švelniai apglėbdamas jos kaklą. – Abu to norime, juk taip?
Erika galėjo atsitraukti. Genonas būtų supratęs ir patraukęs ranką. Bet ji nė nekrustelėjo.
KETVIRTAS SKYRIUS
Erikai užėmė žadą. Atrodė, kad jos širdis nustojo plakusi, tarsi būtų laukusi šios akimirkos taip seniai. Sekundės išsitęsė į amžinybę.
Galiausiai Genono lūpos prisilietė prie jos lūpų – iš pradžių švelniai, paskui stipriau ir ji palaimingai atsiduso. Jausmingos jo lūpų glamonės privertė ją negalvojant atsiduoti saldžiai nuodėmei. Genono liežuvis prasiskverbė gilyn ir Erika pajuto mėtinio ledinuko, kurį padavėjas atnešė kartu su sąskaita, gaivą.
Svaigdama nuo jo lūpų ir nugarą glamonėjančių rankų, Erika prisispaudė arčiau. Bemat sukietėję speneliai įsirėmė Genonui į krūtinę ir ji nurijo saldžią aimaną. Net nesitikėjo, kad jos kūnas taip greitai atsilieps į jo prisilietimus, buvo visiškai pamiršusi, kaip stipriai šis vyras ją veikia. Genono ranka apglėbė krūtį, jos širdis ėmė daužytis it padūkusi. Erika troško jo glamonių, troško pajusti jo delną ant nuogos krūtinės. Užmerkusi akis išvydo jų kūnus, susipynusius aistringame glėbyje. Genonas dar giliau įsisiurbė Erikai į lūpas ir jos mintys ėmė suktis pašėlusia karusele, vis labiau ją svaigindamos.
Staiga Erika išgirdo pašalinį garsą. Vairuotojas kostelėjo dar kartą ir Genonas nenoriai nuo jos atsiplėšė; patamsėjusiose jo akyse šėlo toks pat geismas, koks buvo užvaldęs ir Eriką.
– Atsiprašau, pone Eliotai, – sumurmėjo vairuotojas, – nenoriu trukdyti, bet mes čia stovime jau kelias minutes, policininkas kitoje gatvės pusėje baksnoja į laikrodį.
Erikos viduje grūmėsi aistra ir sumišimas. Apsilaižiusi lūpas vėl pajuto Genono skonį. Užgniaužusi saldžią aimaną nusisuko į šoną ir užsidengė rankomis akis, bandydama atgauti pusiausvyrą. Nutuokė, kad atrodo gana susijaudinusi. Tikriausiai iš šalies galėjai pamanyti, kad ji geidžia, jog Genonas paimtų ją čia pat, ant užpakalinės sėdynės, nepaisant priekyje sėdinčio vairuotojo ar kitapus gatvės stovinčio policininko.
Moteris susitvarkė plaukus ir susisiautė paltą.
– Ką gi, ačiū, kad pavežei. Buvo smagu paplepėti, susitiksime darbe.
– Palydėsiu tave iki durų, – atsakė Genonas.
– Nereikia, – paprieštaravo Erika. Norėdama atgauti sveiką protą, turėjo kuo greičiau pasitraukti nuo šio vyro. – Nenoriu, kad jus nubaustų.
– Karlai, būk geras, apsuk ratą aplink kvartalą, kai grįši, tavęs čia lauksiu, – paprašė Genonas ir padėjo Erikai išlipti iš mašinos.
Prie durų abu sumišę stabtelėjo ir Erika nukreipė žvilgsnį į šoną. Nenorėjo, kad Genonas pamatytų tai, kas ir taip buvo aišku.
– Dėkui dar…
Erika užsikirto, kai Genonas suėmė jos smakrą, pasuko veidą ir pažvelgė tiesiai į akis.
– Net nenutuokiau, kaip tavęs pasiilgau, – sušnabždėjo jis.
– Vadinasi, iš mudviejų nenutuokei tik tu vienas, – atsakė ji, pagalvojusi, kad taip ir neįstengė atsikratyti ilgesio nuo pat anuometinio jų išsiskyrimo.
– Man tikrai nereikėtų tavęs bučiuoti, – ištarė Genonas.
– Tai jau taip.
– Mūsų santykiai turės būti išskirtinai darbiniai. Negalime leisti, kad pasikartotų tai, kas nutiko pernai, – kalbėjo jis.
– Sutinku, – patvirtino Erika. – Todėl nežiūrėk į mane taip, lyg norėtum pamylėti prie šių lauko durų.
Genonas giliai įkvėpė ir palinko prie Erikos, prispausdamas ją prie sienos.
– Kai tik nustosi žiūrėti į mane taip, lyg norėtum, kad pamylėčiau tave prie lauko durų.
– Nieko nėra lengviau, – sušnabždėjo Erika, ausyse aidint širdies dūžiams.
– Ir man, – sumurmėjo Genonas ir aistringai įsisiurbė Erikai į lūpas, paneigdamas abiejų ką tik ištartus žodžius.
Po keturių dienų Erika, nešina puodeliu kavos, atėjo į gamybinį „Pulso“ darbuotojų susirinkimą. Grįžusi į senąją darbovietę vėl ėmė plušėti neskaičiuodama valandų.
Maiklas Eliotas buvo įsitaisęs stalo gale, jam iš dešinės sėdėjo Genonas, o iš kairės – jauniausias Maiklo sūnus Tyganas, visų vadinamas Tagu. Erika linktelėjo Genonui, bet išvengė jo žvilgsnio.
Po aistros proveržio prie jos namų durų Erika nusprendė grįžusi į „Pulsą“ laikytis keleto taisyklių. Pirmoji – vengti Genono. Antroji – pusės metro taisyklė, kitaip tariant, turi neprisileisti Genono prie savęs arčiau kaip per pusę metro, todėl atėjusi į susirinkimą atsisėdo kitoje salės pusėje.
– Sveika, Erika, džiaugiuosi, kad tu čia, – pasisveikino Maiklas.
– Ačiū, pone Eliotai. Ir man smagu sugrįžti, – atsakė Erika.
– Kaip manai, kiek laiko užims tavo darbų „Namų stiliuje“ perdavimas? – Eliotas vyresnysis buvo verslininkas iki kaulų smegenų. – Norėtume, kad visą savo dėmesį skirtum „Pulsui“.
– Malonu girdėti, pone Eliotai, patikėkite, pati noriu kuo greičiau susikaupti vienam darbui, man jau pabodo blaškytis tarp penkiolikto ir dvidešimto aukštų.
Tyganas užjaučiamai nusišypsojo:
– Jautiesi lyg plėšoma į dvi dalis?
– Šiek tiek, bet tai ilgai netruks.
– Kada visai pereisi pas mus? – paklausė Genonas.
Erika įsitempė. Jai nepatiko jaustis tardomai. Be to, su Genonu jie jau išsiaiškino, kad jos tiesioginis viršininkas bus jo tėvas, o ne jis. Akies krašteliu dirstelėjusi į Genoną, Erika nukreipė žvilgsnį į Maiklą.
– Tikiuosi baigti skubiausius darbus „Namų stiliuje“ per dvi savaites.
– Gerai, – Maiklas vos šyptelėjo, – laukiame tavęs su nekantrumu, juk tu esi vienas mūsų kozirių.
Erika nusišypsojo.
– Ačiū, jus man pataikaujate.
– Na ką tu, – paprieštaravo Tyganas. – Jei rankinėje nešiojiesi burtų lazdelę, padedančią tau dirbti, mums jos prireiks.
– Nereikės jokių burtų, – įsikišo Genonas.
– Tarsi pats jais nepasinaudotum, jei tik galėtum, – atšovė Tagas.
– Visi žino, kad mes, Eliotai, aršūs varžovai. Lijamas tikrai dar nepamiršo,
