išsitraukė parkerį ir išlankstė servetėlę. – Tai tavo būsimo vaiko labui.
– Noriu, kad vaikas būtų protingas, – Erika leidosi įtraukiama į kvailoką žaidimą. – Maža gražiai atrodyti.
– Sutinku, – neprieštaravo Pola. – Be to, kandidatas turėtų nesirgti jokiomis baisiomis ligomis ir neturėti žalingų įpročių.
– Teisingai, – pritarė Erika.
– Dėl ūgio galime nesukti galvos – vaikas vis tiek paveldės jį iš motinos, – pareiškė Džesika.
– Netaukšk niekų, – priešgyniavo Pola, – neieškosime jai aukštaūgio krepšininko, bet vyruko ūgis vis tiek turėtų viršyti metrą aštuoniasdešimt, ar ne?
– Aišku, – sutiko Erika. – Nepamirškime ir humoro jausmo. Įdomu, jis paveldimas?
– Jo trūkumas paveldimas, – pabrėžė Pola ir pamojo padavėjui. – Tris kokteilius „Šokoladinė mirtis“.
– Šokoladinė? – pakartojo Erika. – Aš geriu jau trečią.
– Valgis be šokolado – ne valgis, – pareiškė Pola.
– Argi alkoholinis kokteilis – valgis? – paklausė Erika.
– Aišku, – atkirto draugė, rodydama į savo taurę. – Argi salieras ne daržovė? Alyvuogė su sūrio įdaru yra proteinų šaltinis, o vietoj vaisių turime kokteilį su obuolių sultimis.
– Grįžkime prie sąrašo, – priminė Džesika. – Ar turi kokių nors pageidavimų dėl plaukų ar akių spalvos?
– Nugara be gaurų, – padėjo Pola.
– Pritariu, – Erika ėmė stebėtis, kad bekvailiodama sugebėjo atsipalaiduoti. – Man labiau prie širdies brunetai.
– O akių spalva?
– Žalios, jei galima.
„Kodėl gi nepasvajojus apie pilną rinkinį“, – pamanė ji.
– Gerai, – tarė Džesika ir linktelėjo padavėjui, atnešusiam gėrimus. – Jau turime užduotį ir galime dairytis tėvo Erikos kūdikiui. Reikia rasti aukštą, protingą vyrą tamsiais plaukais, žaliomis akimis, geležinės sveikatos ir be žalingų įpročių. Pageidautina su humoro jausmu.
– O ką darysime, jei rasime tinkamą kandidatą? – pasidomėjo Pola.
– Kaip tai ką, – nusišaipė Džesika. – Paprašysime jo paaukoti Erikai šiek tiek spermos.
– Jis pamanys, kad kuoktelėjote, – Erika užspringo šokoladiniu kokteiliu.
Džesika papurtė galvą.
– Ne, mes juk ieškosime vyro, turinčio humoro jausmą.
Kitą rytą Erika prabudo vėlai. Jautėsi it sudaužyta, bet, ačiū Dievui, iš ryto nėra jokių susitikimų. Bandė prisiminti, kada paskutinį kartą ją kamavo pagirios. Taip, tai buvo pernai, kai Genonas ją paliko. Blogiausia, kad užmezgusi beprotiškai aistringą romaną su viršininku, Erika negalėjo niekam apie tai prasitarti, netgi geriausioms draugėms. Slapukavimas tik kurstė aistrą, o slapčia išgyventi jausmų pakilimai ir nuosmukiai buvo daug aštresni ir skaudesni. Ji mėgino save įtikinti, kad jei būtų papasakojusi apie šį nuotykį Džesikai ir Polai, Genonas nebūtų taip giliai įstrigęs į širdį. Deja, pati tuo netikėjo.
Telefono skambutis gręžte gręžė galvą. Erika paskubomis nukėlė ragelį:
– Klausau.
– Erika, čia Kemi. Nieko neatsitiko?
– Ne, viskas gerai, – patikino Erika. – Tiesiog šįryt neturiu jokių skubių susitikimų, tad į darbą ateisiu kiek vėliau.
– Aišku, – atsakė Kemi, – bet šįryt jau dukart skambino Genonas Eliotas ir ieškojo jūsų.
Po šimts!..
– Pasakykite jam, kad perskambinsiu popiet.
– Kiek supratau, jis norėjo pakviesti jus dalyvauti susitikime per dalykinius pietus.
– Kur? – Erikos balse nuskambėjo įtarimas. – Mes nesitarėme.
– Jis man nieko neaiškino.
– Gerai, pati jam paskambinsiu, – atsiduso Erika.
Suraukusi kaktą padėjo ragelį, užkaitė kavinuką ir nuėjo į vonią. Išsimaudžiusi sulygino drėgnus plaukus plaukų vašku ir surišo juos į uodegą, saikingai pasidažė, įsmuko į griežto stiliaus juodą kostiumėlį, įsispyrė į batus, čiupo į rankas kavą, paltą ir vis dar susiraukusi išdrožė pro duris.
Įsėdusi į taksi Erika mobiliajame telefone iš atminties surinko jaunojo Elioto biuro numerį ir suirzo, kad taip gerai jį atsimena. Ji privalėjo pamiršti šį vyrą.
– Skambina Erika Leiven, manęs ieškojo Genonas Eliotas, – prisistatė jo sekretorei.
– Tuoj pat sujungsiu.
– Sveika, Erika, jau susirūpinau, kur dingai, – žemas Genono balsas perliejo ją kaip šilta svaiginanti banga.
– Kaip supratau, norėtum, kad dalyvaučiau kažkokiame susitikime per dalykinius pietus, bet ši popietė man perkrauta. Ką norėjai siūlyti?
– Šiandien „Pulse“ per pietus vyks susitikimas. Į darbotvarkę įtrauktas ir straipsnis, apie kurį prašiau tavęs pagalvoti. Labai norėčiau, kad pasidalytum mintimis.
Erika vėl prisiminė pasiūlytą rašinį, kurį Genonas per paskutinį jų susitikimą apibūdino bendrais bruožais. Tema buvo be galo įdomi, ji vis atsiversdavo Genono paliktą aplanką. Velniškai sunku buvo atsispirti tokiai pagundai.
– Nežinau. Jau sakiau, kad šią popietę esu labai užsiėmusi.
– Kai aptarsime straipsnį, galėsi lėkti tvarkyti savo reikalų, – pasiūlė Genonas.
Kaip lengvai jis tai pasakė.
– Gerai, jei nebeįkalbinėsi manęs išeiti iš „Namų stiliaus“.
– Sutarta, susitiksime vidurdienį, – atsakė Genonas.
Erika atėjo į „Pulso“ posėdžių salę keliomis minutėmis anksčiau negu buvo sutarta. Ant didelio medinio stalo jau garavo patiekalai, užsakyti iš netoliese esančios puikios užkandinės.
– Gerai parinkai maistą, Lena, – Erika pagyrė Genono sekretorę.
Lena, jauna dvynukų mama, visa nušvito.
– Kai Genonas pasakė, kad jūs dalyvausite, pati pasirūpinau maistu: užsakiau sumuštinių su vištienos salotomis, aštrios daržovių sriubos, vaisių
