style="font-size:15px;"> – Kodėl? Daugybė moterų pastoja gerokai po savo trisdešimtmečio.
– Negaliu laukti, – Erikos akyse Genonas išvydo neviltį. – Gydytojas diagnozavo ligą, mažinančią vaisingumą. Kuo ilgiau delsiu, tuo mažesnė tikimybė susilaukti vaiko. Visada troškau kūdikio, todėl turiu pastoti kuo greičiau.
Neviltis jos balse dar labiau sutrikdė Genoną.
– Nesvarstei apie įsivaikinimą? – pasiteiravo jis.
– Svarsčiau, bet brangu ir truktų visą amžių.
Ko jau ko, bet tokio prašymo Genonas tikrai nesitikėjo. Jis perbraukė ranka plaukus.
– Neįsivaizduoju, kaip… – bet išvydęs Erikos veide su neviltimi sumišusį užsispyrimą užsikirto. – Turiu apie tai pagalvoti.
Erika linktelėjo.
– Suprantu. Pranešk, kai apsispręsi.
– Ar sutiktum pradėti dirbti „Pulse“ puse etato, kol… – Genonas atsikrenkštė, – apsispręsčiau dėl spermos?
Moteris įdėmiai pažiūrėjo jam į akis.
– Ne.
Bet aš siūlau didesnį atlyginimą, aukštas pareigas garsiame žurnale ir daugiau straipsnių. Tokių dalykų juk neatsisakoma.
– Aš noriu kūdikio. Tavęs prašau tik paaukoti savo spermos. Tai pagrindinė mano sąlyga. Ir būtinai pasirašysime sutartį.
Genonas vos garsiai nenusikeikė. Kas per šiuos metus nutiko jo pažinotai mielajai Erikai? Dievas mato, anksčiau ji nebuvo tokia užsispyrėlė.
– Pranešiu tau savo sprendimą, – tarstelėjo Genonas ir pasuko durų link.
– Ačiū, labos nakties ir tau, – sumurmėjo Erika jam už nugaros.
Žingsniuodamas koridoriumi prie lifto Genonas Eliotas mintyse svaidėsi keiksmažodžiais. Nuspaudė lifto mygtuką ir palingavo galvą: kaip, po galais, jis gali sudaryti tokį sandėrį? Jau įsivaizdavo pokalbį su savo advokatu. O jei senelis apie tai sužinotų, pasiustų.
Ir senelis, ir tėvas Genonui nuolatos kartodavo, kad jis privalo būti nepriekaištingos reputacijos pavyzdys bendrovėje. Tad kaip jis viską paaiškintų savo šeimai, ką kalbėti apie visą likusį pasaulį? Išėjęs iš lifto pasuko į savo kabinetą, paskendęs mintyse automatiškai linktelėjo pro šalį ėjusiam redaktoriui.
Užsidaręs kabinete Genonas atlaisvino kaklaraištį ir priėjo prie lango. Pažvelgė į apačioje mirgančias miesto šviesas ir mintyse ėmė dėlioti įvairiausius variantus. Netikėta Erikos užgaida neatšaldė jo noro susigrąžinti ją į „Pulsą“. Reikia tik gerai pagalvoti ir jis ras būdą, kaip pasiekti savo.
„Kaip senais gerais laikais“, – pamanė Erika, žengdama pro duris į nediduką barą atokioje gatvelėje. Jie su Genonu labai dažnai skirdavo pasimatymus panašiose vietose – ramiuose, nedideliuose baruose kitoje miesto pusėje nei ELK biuras. Prisiminimai skaudžiai dilgtelėjo širdį, bet Erika pasistengė nekreipti į tai dėmesio. Vylėsi, kad šiame bare jai suplaks gerą kokteilį.
Apsidairiusi aplink išvydo atsistojusį Genoną, mostu kviečiantį prie staliuko. Erika pasuko prie jo jausdama, kaip krūtinėje spurda širdis. Protu nesuvokiama, kaip šis vyras dienai baigiantis sugeba atrodyti taip pat puikiai kaip ir ryte. Ji atsiminė, kaip per rytinius susitikimus svaigdavo nuo jo kvepalų aromato ir akimis rydavo švariai nuskųstą smarką. Kai tekdavo dviese ilgiau padirbėti vakarais, Eriką sujaudindavo Genono smakrą aptemdydavęs barzdos šešėlis. Po pirmojo jųdviejų karto, kai vakarinė besikalanti barzdelė iki raudonumo suerzino jos krūtų odą, Genonas visąlaik kruopščiai skusdavosi. Erika nepamiršo juos siejusios svaiginančios aistros. „Pamiršti viską!“ – paliepė sau.
– Ačiū, kad atėjai, – padėkojo Genonas ir pasiūlė prisėsti priešais. Išauklėtas kaip tikras džentelmenas, jis atsisėdo tik tada, kai Erika įsitaisė už stalo.
– Neužstrigai spūstyse?
– Kaip visada. Laimė, spėjau pagauti taksi dar prieš prasidedant lietui.
– Šįvakar aš su vairuotoju. Galėsiu parvežti tave namo, jei tik norėsi.
– Viliojantis pasiūlymas.
– Gal norėtum pavakarieniauti? – paklausė Genonas, tiesdamas jai valgiaraštį.
– Nebent ko nors užkąsti ir išgerti, – atsakė Erika, peržvelgdama užkandas su krevetėmis.
– Ar kokteilis su obuolių sultimis vis dar tavo mėgstamiausias? – šyptelėjęs pasiteiravo Genonas.
Erikai nelabai patiko jo seksuali šypsenėlė ir visažinio mina. Ji papurtė galvą:
– Gersiu šampano su persikų sultimis.
– Pasikeitė skonis? – nustebęs Genonas kilstelėjo antakius.
– Supratau, kad mėgstu burbuliukus, – atšovė Erika.
Priėjus padavėjui Genonas pirmiausia užsakė maistą ir gėrimus damai, po to – sau.
– Viskio, – paprašė jis, – ir aštrių vištos sparnelių.
– Tikiuosi, nepamiršai vaistų nuo rūgštingumo, – Erika nepajėgė nuslėpti šypsenos. – Sako, kad su amžiumi skrandis tampa jautresnis.
Genonas pažvelgė į ją ir paklausė:
– Nori pasakyti, aš senstu?
– Visi mes senstame, – gūžtelėjo pečiais ji ir pakeitė temą: – Ką gi, klok, kodėl panorai su manimi susitikti.
– Apsvarsčiau tavo pageidavimus ir manau, kad galime susitarti, tik su tam tikromis išlygomis.
– Kokiomis? – Erikai širdis ėmė smarkiau daužytis krūtinėje. Ji negalėjo patikėti, kad Genonas priėmė pasiūlymą.
Kai tądien jaunasis Eliotas išėjo iš jos kabineto, Erika pati stebėjosi, kaip išdrįso pasiūlyti tokį dalyką. Kita vertus, gerai žinojo, kad jei nepaprašysi, nieko ir negausi.
– Po dviejų savaičių mūsų teisės skyrius surašys sutartį, kurioje bus nurodytos tavo įdarbinimo sąlygos, įtraukti punktai apie aukštesnį postą ir pakeltą algą.
– Ir apie atskirą kabinetą su langu, – pridūrė ji.
Genonas šyptelėjo.
– Oho, per pastaruosius metus tapai itin reikli.
– Per tuos metus daug ko išmokau, – atšovė Erika.
Visus metus ji galynėjosi su savo skausmu ir mokėsi gyventi be jo, žaviojo Genono, bet visiškai išmesti iš galvos taip ir nepavyko.
– Juo geriau, – Genonas patylėjo, kol padavėjas
