nepratarė nė žodžio. Na štai, jis privers ją garsiai ištarti tuos žodžius. Daug mieliau būtų nusiuntusi atsakymą elektroniniu paštu arba faksu.
– Tad labai ačiū už nuostabų pasiūlymą. Nors jis ir labai gundantis, aš atsisakau.
Genonas pervėrė Eriką ilgu žvilgsniu ir linktelėjo. Priėjo arčiau stalo ir pakėlė jos apypilnį puodelį.
– Darbas „Namų stiliuje“ yra kaip kakava su zefyriukais: skanu ir jokių netikėtumų. Retkarčiais susiduri su iššūkiais – tenka pasirinkti: rašyti apie siuvinėjimą ar mezgimą, surasti naujų rankdarbių Valentino dienai ar pateikti patarimų dėl pavasariško interjero.
Erika pasiruošė gintis.
– Tu teisus. Zefyriniai kiškučiai kakavoje nepakeis pasaulio, bet gali padaryti jį šiek tiek gražesnį ir jaukesnį.
– Ir sakau, kad šis darbas – kaip puodelis karštos kakavos. Bėda ta, Erika, kad „Pulse“ tu paragavai geriausio pasaulyje viskio. Pajutai, ką reiškia eiti į darbą ir žinoti, kad gausi gerą porciją adrenalino; kad tavo pasirinkta tema ir tai, kaip ją perteiksi, gali sudrebinti pasaulį. Kakavos ir pūkuotų šlepečių gerbėjos viduje slepiasi kovotoja dėl teisybės. Prieštarauk kiek nori, bet abu žinome, kad tai tiesa.
Pajutusi iššūkį jo žvilgsnyje Erika susierzino, kad Genonas pažįsta ją kaip nuluptą, o metė be jokių skrupulų. Kita vertus, nenorėjo išsiduoti, kad negrįš į „Pulsą“ būtent dėl šios priežasties.
– Noriu, kad dar pagalvotum, – paprašė Genonas.
Erika nurijo atodūsį. Jai reikėjo gerokai pasistengti, kad galėtų išspausti:
– Labai gerai viską apgalvojau ir atsakymo nekeisiu.
Genonas vos regimai šyptelėjo – Erika ne kartą matė šią išraišką. Ji reiškė, kad Genonas pasiruošęs kautis ir nusiteikęs laimėti. Nuo šios šypsenos širdis atsidūrė kulnuose.
– Negaliu priimti tokio atsakymo. Noriu, kad pagalvotum dar kartą. To paties nori ir mano tėvas.
„Nuostabu, – Erika nusišaipė mintyse, – jau du Eliotai prieš mane vieną.“
– Man labai patinka čia.
– Mes pasistengsime, kad tau labai patiktų dirbti ir „Pulse“, – Genonas paklojo ant stalo ir atvertė aplanką, kurį laikė rankoje. – Norėtum šitos temos?
Iš nuotraukų žvelgiančios kūdikių akys Erikai atėmė žadą. Pasilenkusi perskaitė antraštę „Kuriame tobulą kūdikį: naujasis genetinių manipuliacijų pasaulis“ ir pažvelgė į Genoną.
Jis nusišypsojo.
– Nujaučiau, kad tau bus įdomu. Tau patinka temos apie žmones ir mokslą. Siūlau pagrindinę temą pirmajame puslapyje, būtent tokie straipsniai skina apdovanojimus. Sudrebink pasaulį.
Žvelgdama į žavingų kūdikių nuotraukas Erika sunkiai nurijo gerklėje įstrigusį gumulą. Ar Genonas žinojo, kad ji trokšta kūdikio? Iš kur galėtų žinoti? Draugaudami juodu to neaptarinėjo.
Ji įkvėpė ir išspaudė šypseną.
– Labai vilioja, bet jau pasakiau atsakymą.
Vyriškis akimirksnį patylėjo, lyg būtų nustebęs.
– Gerai. Bet gal galėtum peržvelgti šią temą ir pasakyti, ką apie ją galvoji? Pagalvok, užsuksiu trečiadienį.
Naujasis populiarus baras „Randy Martini“ buvo sausakimšas. Manhatano jaunimas čia rinkosi paragauti alkoholinių kokteilių, kurių buvo siūloma per šimtą rūšių. Po dviejų su puse kokteilio Erikos geriausioms draugėms Džesikai ir Polai pagaliau pavyko išgauti, kas kamuoja jų draugę.
– Noriu vaikų, o mano ginekologas pasakė, kad turiu kuo greičiau pastoti, nes vėliau gali būti per vėlu.
– Siaubas, – Džesika paglostė Erikai ranką.
– Gal geriau įsigyk kačiuką arba šuniuką, – pasiūlė Pola.
– Noriu vaiko, ne gyvūnėlio, – Erika papurtė galvą.
Pola pakėlė taurę:
– Ar nepakeisi nuomonės, kai vaikas sulauks paauglystės ir pareikalaus pinigėlių mokslams?
Erika dar kartą papurtė galvą.
– Nors karjera man labai svarbi, bet, kiek save pamenu, visada svajojau apie kūdikį.
– Gal palauk, kol susirasi tinkamą jaunikį, o paskui vaikelį įsivaikinkit, nors, kiek girdėjau, ši procedūra užima marias laiko, – įsiterpė Džesika. – Gal netoliese jau šmėžuoja koks nors ponas Tobulybė?
Pirmiausia į galvą šovė mintis apie Genoną, bet Erika iškart ją atmetė.
– Ne.
– Galėtum pasinaudoti dirbtiniu apvaisinimu, – pasiūlė Džesika.
Pola pasibaisėjo:
– Pastosi be vyro ir neturėsi ko kaltinti visą likusį gyvenimą?
– Būtų visai smagu, – paprieštaravo Džesika.
– Kam? – atkirto Pola. – Erika išsipūs, atrodys kaip į krantą išmestas banginis, o vėliau į pasaulį klykdamas ateis mažas rausvas padarėlis…
– Tu neturi motinystės jausmo, – pertraukė Džesika. – Smagu bus mums abiem: galėsime kartu lankyti paruošiamuosius gimdymo kursus, surengti Erikai šventę, pridovanoti kūdikiui drabužėlių ir kitų daiktų. Galėtume netgi pabūti su ja per gimdymą.
– Kalbėk už save, – atšovė Pola.
– Galėtume tapti tetulytėmis, – nusišypsojo Džesika. – Man šis sumanymas prie širdies. Jei reiks, Erika, lydėsiu tave į spermos kliniką.
– Dar negalvojau apie anoniminį apvaisinimą, – prisipažino Erika, – labai bijau, kad nesumaišytų buteliukų ir neapvaisintų manęs pamišėlio sėkla.
– Vargu ar jie saugo pamišėlių sėklą, – ramino Džesika.
– Bet iš kur gali žinoti, ką gausi? – suabejojo Erika.
– Ir nežinosi, – pareiškė Pola. – Nebent atliktum genetinius tyrimus arba galėtum pati pamatyti to vyruko šeimą – seseris, brolius, tėvus, taip pat tetas, dėdes, pusbrolius ir senelius.
Erika pagalvojo apie Eliotus. Štai kur puikus genų klodas.
– Būtų geriausia, jei galėčiau rinktis.
– Taip, – pritarė Džesika, siurbtelėjusi kokteilio. – Galėtume pradėti nuo to raumeningo blondino prie baro.
– O
