style="font-size:15px;"> – Jis neapsigalvos. Pažįstu tą išraišką jo veide – „kai lazda sužaliuos“, ne kartą esu ją mačiusi, – su vos juntamu kartėliu ištarė ji.
– Taip nesąžininga, – dėjosi pyktelėjusi Bridžita.
Finolos mintys kažkur nuklydo.
– Jis savaip supranta sąžiningumą, – švelniai paaiškino ji ir atsitokėjusi nusišypsojo Bridžitai. – Džiaugiuosi, kad esi mano komandoje.
Genonas mėgo iššūkius, tad ir šįkart nesirengė jų atsisakyti.
– Telaimi geriausias iš Eliotų, – tarė jis Finolai, žinodamas, kad šis žaidimas bus be galo rimtas. – Vėliau pasikalbėsime, – tarstelėjo Bridžitai, Finolai ir Lijamui ir pasuko prie tėvo, apsisprendęs visais įmanomais būdais padėti jam paversti „Pulsą“ pirmaujančiu ELK žurnalu.[1]
Genonas buvo tikras Eliotas, jo genuose buvo užkoduotas noras varžytis, pranokti kitus ir laimėti. Visų šiame kambaryje susirinkusių Eliotų gyslomis tekėjo tas pats kraujas, visiems buvo įgimtas tas pats troškimas kovoti ir nugalėti. „Įžvalgusis senelis bus tai įvertinęs prieš pateikdamas tokį iššūkį“, – pagalvojo Genonas. Nesvarbu, kas laimės – o Genonas užsibrėžė trūks plyš padėti laimėti tėvui, – Patrikas ką tik davė pretekstą visiems ELK priklausantiems žurnalams ateinančiais metais siekti didžiausio pelno.
Dėdė Danielius šypsodamasis sustabdė Genoną.
– Atrodai ryžtingai nusiteikęs.
– Visi čia tokie, – nusišaipė Genonas ir spustelėjo dėdei petį. – Prieš paskelbdamas tokią naujieną, senelis galėjo bent jau išdalyti mums visiems vaistų nuo sukilusio rūgštingumo.
Danielius sukikeno ir papurtė galvą.
– Na ką gi, sėkmės.
– Ir tau, – atsakė Genonas ir nužingsniavo prie netoliese stovinčių tėvų.
Rankoje sukiodamas taurę viskio tėvas pažvelgė į Genoną.
– Ko nors panašaus ir reikėjo tikėtis.
– Kas galėjo pamanyti? – atsiliepė Genono motina, pati draugiškiausia būtybė pasaulyje. Pamačiusi sūnaus žvilgsnį ji nusišypsojo. – Matau, jau atsigavai ir esi pasirengęs kovai.
– Tai įgimta, – atsakė Genonas, linkteldamas tėvo pusėn.
– Ar turi kokių nors minčių? – aiškiai pamalonintas paklausė tėvas.
– Žinoma. – Genonas tvirtai žinojo, ko trūksta „Pulso“ komandai: Erikos Leiven, moters, su kuria jis išsiskyrė prieš metus.
Gurkštelėjusi karštos kakavos su zefyriukais Erika Leiven dar kartą permetė akimis balandžio mėnesio „Namų stiliaus“ žurnalo viršelio maketą. Po stalu sūpuodama kojas vienomis kojinėmis atidžiai tyrinėjo pavasarinių gėlių nuotraukas. Įvairiaspalvės rožės, sprogstančių levandų šakelės ir džiugios našlaitės alsavo pavasariu – visiška priešingybė eilinę sausio pavakarę Manhataną sukausčiusiam šalčiui ir tai pilkybei už penkioliktame aukšte įsikūrusio kabineto lango.
Įsispoksojusią į tą pilkumą ją nupurtė šaltis, galvoje šmėkštelėjo mintis apie senatvę. Nuotaiką gadino ir nesenai gydytojo pranešta naujiena. O Naujųjų metų vakarėlio, pasibaigusio blankaus, neįsidėmėtino vyruko dar blankesniu bučiniu, Erika išvis nenorėjo prisiminti.
„Dėkui Dievui už linksmąsias našlaites“, – šyptelėjo mintyse ir atsitiesė, pasirąžė kėdėje. Jai netrūko priežasčių džiaugtis gyvenimu: kaip naujojo „Eliotų leidybos korporacijos“ žurnalo „Namų stilius“ vyriausioji redaktorė turėjo galimybę aktyviai prisidėti prie žurnalo vizijos kūrimo ir įgyvendinimo. Ji įgavo valdžios, įtakos, dirbo svajonių darbą. Kartais pasigesdavo tempo, kuris kunkuliavo „Pulse“, bet stengėsi apie tai negalvoti. Ji save įtikino, kad šis darbas geresnis, ji čia viskam vadovavo.
Išgirdusi beldimą į duris Erika dirstelėjo į varlės pavidalo laikrodį ant stalo: buvo pusė šešių vakaro. Ketvirtadienį tokiu laiku dauguma darbuotojų jau sėdėjo baruose, kaip tik šiuo metu siūlančiuose nuolaidas gėrimams.
– Kas ten? – šūktelėjo nustebusi.
– Genonas, – atsakė vyriškis ir visai be reikalo pridūrė: – Genonas Eliotas.
Erikai užgniaužė kvapą ir prireikė net kelių sekundžių atsipeikėti. Ko jam reikia? Nubraukusi nuo veido garbanas pamėgino suimti save į rankas.
– Prašom! – pratarė kiek įmanydama šalčiau.
Tarpduryje išdygo aukštas tamsiaplaukis puikiai sudėtas vyras žaliomis akimis. Jam įžengus pro duris, kabinete tapo ankšta. Erika išsitiesė visu ūgiu priešais jį ir mintyse įsakė hormonams nusiraminti, delnams nebeprakaituoti, o širdžiai liautis daužytis it pašėlusiai. Pasigailėjo, kad buvo nusiavusi batus – su jais jų žvilgsniai būtų beveik viename lygyje, o dabar stypsojo vienomis kojinėmis už stalo.
– Koks netikėtumas. Kokie vėjai atpūtė?
– Senokai nesimatėme.
„Tu pats tada priėmei tokį sprendimą“, – pagalvojo Erika, bet nutarė griebtis kitokios taktikos.
– Turiu daug darbo redakcijoje.
– Girdėjau. Tau puikiai sekasi.
– Ačiū, – padėkojo Erika, nenoromis pajutusi dėkingumą. Genonas nebuvo iš tų, kurie švaistosi pagyrimais. – O „Pulso“ temos įdomios kaip visada.
Jis linktelėjo.
– Skaitei straipsnius apie kovą su interneto virusais? Ką manai?
– Puikūs, – atsakė Erika. – Man labai patiko apie dieną, praleistą su interneto apsaugos darbuotoju. Įdomu, – ji atsikvėpė. – Aš būčiau pridėjusi daugiau asmeniškesnės informacijos apie žmones.
Genono veide nušvito šypsnys.
– Visada žavėjausi šiuo tavo bruožu. Tu matai gerąsias straipsnio ypatybes, bet visada galvoji, kaip jį galima pagerinti.
– Dar kartą dėkui, – Erikai tapo smalsu, ko jis siekia. – Taip ir nepaaiškinai, kodėl atėjai.
Jis žvilgterėjo į knygų lentyną, pakreipė galvą, kad galėtų perskaityti pavadinimus.
– Ar tau čia tikrai patinka?
Sutrikdyta klausimo ji įdėmiai pažvelgė į Genoną, kaip tik tiesiantį ranką į varlės formos laikrodį. Jis elgėsi neįprastai. Nors ji negalėtų tvirtai pasakyti, koks Genono elgesys įprastas. Juodu siejęs ryšys vis dar buvo gyvas atmintyje ir trukdė blaiviai mąstyti.
– Kodėl turėtų nepatikti? Čia gaunu pavadovauti, – nusišypsojo Erika.
ELK – „Eliotų leidybos korporacija“
