Genonas žinojo apie ją visokiausių smulkmenų. Nuo pat išsiskyrimo ji stengėsi ištrinti iš atminties jų romaną.
– Man geriau sekasi dirbti išsimiegojus.
Jis linktelėjo ir susimąstęs patylėjo.
– Ar nors kiek pasiilgsti „Pulso“?
Tiesus klausimas nustebino Eriką.
– Žinoma, – atsakė ji. – Didelis tempas, aktualios temos. Kiekvieną dieną nauja dozė adrenalino.
– Tai, ko negauni čia, – baigė Genonas.
– Darbas „Namų stiliuje“ turi savų privalumų.
– O jei pasiūlyčiau tau grįžti į „Pulsą“ – aukštesnį postą ir didesnę algą nei aną kartą?
Erika nesitikėjo tokio klausimo. Žinoma, galimybė dirbti geriausiame pasaulio naujienų žurnale buvo viliojanti. „Pulse“ negalėjai atsipalaiduoti: darbui šiame žurnale tada Erika skyrė visas savo mintis ir kūrybinę energiją, čia ji subrendo, be to, buvo apsupta talentingų ir ambicingų žmonių. Taip pat užmezgė romaną su vyru, po kurio nebegalėjo įsivaizduoti savęs su niekuo kitu.
Erika užkišo neklusnias sruogas už ausies ir pažvelgė pro langą, bandydama surikiuoti mintis.
– Viliojantis pasiūlymas, – pripažino ji.
– Noriu, kad grįžtum į „Pulso“ komandą, – tarė Genonas. – Pateik savo sąlygas ir aš jas įvykdysiu.
Erika net žioptelėjo iš netikėtumo. Kai tik apie jos ir Genono romaną pasigirdo pirmosios nedrąsios paskalos, jis šaltakraujiškai viską pabaigė ir ėmė elgtis su ja kaip su eiline darbuotoja. Tokio elgesio priblokšta Erika tvirtai nusprendė, kad daugiau negali dirbti kartu su juo. Darbas „Namų stiliuje“ leido pasislėpti nuo Genono, čia ji pamažu sveiko po nesėkmingai susiklosčiusio romano.
– Turiu pagalvoti, – šiaip ne taip išspaudė.
Išvydusi nuostabą Genono veide Erika pajuto saldų pasitenkinimą. Jaunasis Eliotas buvo pripratęs prie išimtinai teigiamų atsakymų. Ji pamatė, kaip Genonas sukando dantis, ir dar kartą mintyse nusistebėjo: „Kas čia dedasi?“
– Tavo teisė. Užsuksiu ryt po darbo.
– Atleisk, negalėsiu, – atsakė Erika. – Pusę penkių turiu susitikimą mieste ir į darbą nebegrįšiu.
Genonas lėtai linktelėjo, tarsi Erika bandytų jo kantrybę.
– Gerai, o ar dirbsi šį savaitgalį?
– Namuose, – ji žvilgterėjo į kalendorių. – Galėčiau antradienį.
– Pirmadienį po darbo, – nuo tokio Genono tono ne vienam stažuotojui širdis nusirisdavo į kulnus.
Iš vėžių išmušta Erika daugiau jo nebeerzino.
– Pirmadienį po darbo, – sutiko ji.
– Gerai, iki pirmadienio, – įbedė į ją akis Genonas. Užsitęsęs žvilgsnis tarsi siurbte išsiurbė orą jai iš krūtinės, galop Eliotas apsisuko ir išėjo pro duris.
Ji susmuko kėdėje ir užsidengė veidą rankomis.
– Kad jį kur… – sušnabždėjo.
Ji suprato, kad vis dar yra jam neabejinga ir susiraukė: negerai, labai negerai. Bandė save įtikinti, kad jos atsakymą galima pateisinti – prieš pokalbį su Genonu būtina viską apmąstyti, nieku gyvu negalima sau leisti, kad šitas vyriškis užkluptų ją nepasiruošusią.
Po dešimtųjų rungtynių „vienas prieš vieną“ Erika sustojo atsikvėpti ir pasitrynė kelius. Per pertraukėles tarp paskutinių šešių žaidimų ji spėjo užkąsti. Pažvelgusi į keturiolikmetę paauglę, kuri ją visiškai nuvarė nuo kojų krepšinio aikštelėje, Erika palingavo galvą:
– Galėtum ir pasigailėti senutės.
Tija Rodžers, daili ištįsusi mergaitė tamsiai rudomis akimis, gūžtelėjo pečiais eidama prie salės kampe prisėdusios globėjos. Kai buvo paaukštinta tarnyboje, Erika galėjo naudotis bendrovės sporto sale kada panorėjusi.
– Nieko nesena, tik per ilgai zulini kėdę savo prašmatniame kabinete.
– Nesi sena, – automatiškai pataisė Erika, nors jai pačiai atrodė, kad sulaukusi trisdešimt dvejų įžengė į antrąją gyvenimo pusę. – Nėra taip jau blogai, kai moka už tai, kad zulini kėdę. Be to, ten kai ką ir dirbu. Beje, kaip sekasi algebra?
Tija susiraukė.
– Man ji nepatinka.
– Kiek gavai už paskutinį testą?
– Septynis, – atsakė Tija.
– Jau geriau, šaunuolė, – Erika patapšnojo mergaitei per petį ir paėmusi jų paltus pasuko prie lifto.
Jų vietas aikštelėje iškart užėmė būrys vyrukų. Lifte Tija tylėjo.
– Reikia dešimtuko, – galiausiai niūriai pratarė mergaitė. – Privalau mokytis tik dešimtukais, jei noriu gauti koledžo stipendiją.
– Gausi stipendiją, – nuramino Erika.
Lauke jas pasitiko šaltis ir tamsa. Nusispjovusi Tija nusikeikė ir kandžiai paklausė:
– Iš kur žinai?
Erika susitvardė: ji privalo įkvėpti mergaitei norą kažko siekti ir apgludinti aštrius jos charakterio kampus. Tija gyveno su teta, nes motina šiuo metu kalėjo už narkotikų laikymą ir platinimą. Mergaitė dirbo mokyklos laikraštyje, todėl buvo nuspręsta įtraukti ją į globojamų vaikų programą.
– Pasistenk apsieiti be spjūvių ir keiksmažodžių.
– Visi spjaudosi ir keikiasi, – įžūliai atrėžė globotinė.
– Visi – tai ne tu. Tu kitokia – talentinga, protinga ir, svarbiausia, turi vidinės jėgos.
Rudose Tijos akyse atsispindėjo viltis, atmiešta nepasitikėjimu. Erika siekė sustiprinti tą viltį ir padėti atsiskleisti vidinėms mergaitės galioms, kurios padėtų jai šio bei to pasiekti gyvenime.
– Ar dėl to tu gavai puikų darbą ir kabinetą, kurį rodei prieš kelias savaites? Kiek girdėjau, tam reikalingi ryšiai.
Erikos atodūsis virto blyškiu garų debesėliu.
– Dirbu bendrovėje, kurioje daugumą vadovų sieja giminystės ryšiai, aš nesu jų šeimos narė.
Tija nusišypsojo:
– Reiškia, turėjai įspirti kažkam į subinę.
– Perkeltine prasme, – sutiko Erika, o mintyse šmėkštelėjo
