style="font-size:15px;"> Prasivėrė durys ir įžengė Bridžita, Maiklo dukra.
– O Dieve, kas per išraiška tavo veide! – tarė Bridžita tėvui. – Lyg būčiau pertraukusi diskusiją apie tėvynės likimą.
Mergina apsidairė po kambarį ir jos žvilgsnis užkliuvo už Erikos. Staiga ji suvokė:
– O, jūs aptarinėjate ne tėvynės, o ELK likimą, – pasitaisė Bridžita. – Persivilioję Eriką Leiven pasielgėte kaip tikri niekšeliai. Mes norėjome pasikviesti ją į „Charizmos“ žurnalą. Finola nusimins sužinojusi, kad pavėlavome. Erika, tikiuosi, jie prižadėjo tau aukso kalnus, nes esi to verta.
Kandžios Bridžitos pastabėlės prajuokino Eriką. Finola buvo Maiklo sesuo ir vyriausioji „Charizmos“ žurnalo redaktorė. Maiklui greičiausiai sopa širdį dėl to, kad jo paties dukra dirba jo konkurentei.
– Panašiai, – atsakė Erika į klausimą apie aukso kalnus. – Būk gera, padėkok Finolai už tai, kad pagalvojo apie mane.
Genonas krenkštelėjo.
– Brangioji sesute, ką čia veiki?
– Nesidžiaugi mane išvydęs? – Bridžita suklapsėjo blakstienomis.
– Bridžita… – įsikišo tėvas, nusprendęs baigti tas niekų kalbas.
– Tik norėjau asmeniškai pranešti, kad šįvakar negalėsiu vakarieniauti kartu su jumis. Perduok mamai, kad labai apgailestauju. Finola prašė šįvakar ilgiau padirbėti.
Maiklas linktelėjo.
– Mamai nepatiks, – pareiškė jis.
– Žinau. Kaip nors jums atsilyginsiu, – dukra pasiuntė jam oro bučinį, o visus susirinkusiuosius apdovanojo įžūlia šypsena: – Sėkmės!
Maiklas nežymiai šyptelėjo, o jo akyse švietė pasididžiavimas. Bridžitai užvėrus duris, jis atsikosėjo.
– Gerai, grįžkime prie darbo.
Susitikimas baigėsi po valandos ir Erika nužingsniavo prie lifto. Lifte nuspaudė penkioliktojo aukšto mygtuką, staiga iš kažkur išdygo Genonas ir spėjo įsisprausti šalia jos.
– Ką manai, jei pakiltume į viršų, į vadovų užkandinę, ir ten aptartume tavo straipsnį? Man šovė tokia mintis…
Erika papurtė galvą.
– Dabar neturiu tam laiko. Man reikia peržiūrėti keleto ištaigingų europietiškų namų fotografijas, – ji atsiduso. – Kol kas tik taip galiu pasidžiaugti Europa.
– Gal dar įsimanysi nuvykti ir parašyti seriją straipsnių apie Europą? – paklausė Genonas.
– Neturiu laiko, – gūžtelėjo pečiais Erika. – Čia tik prasta savijauta nuo per ilgo sėdėjimo namuose. Ji užpuola mane kiekvieną žiemą. Šalta, pilkas dangus, visąlaik turi tupėti viduje. Visada tokiu metu užsimanau atostogų.
Lifto durys prasivėrė ir Genonas nusekė paskui ją iki pat kabineto. Erika suirzo. Genonas ją blaškė, o šiuo metu ji negalėjo sau to leisti. Atsistojusi prie savo stalo pareiškė:
– Nors ir norėčiau, deja, dabar negaliu su tavimi kalbėtis.
– Gerai. Tai gal susitikime po darbo…
– Ne, – atsisakė Erika ir pridūrė: – ačiū.
Genonas ilgai nenuleido nuo jos akių.
– Ar pyksti dėl to, kas nutiko aną vakarą?
– Turi omenyje glamones ant laiptų? – dar labiau suirzo Erika. – Mes jau sutarėme dėl tavo indėlio į mano asmeninį gyvenimą, tai neturi trukdyti mūsų darbui.
– Jokiu būdu, – šaltai atsakė Genonas.
„Jam bepigu“, – pamanė Erika ir pasistengė įgelti atgal:
– Reikėtų nustatyti ribas. Kadangi mano tiesioginis viršininkas yra tavo tėvas, tikiuosi, mums daug bendrauti neteks.
– Nemanau, – skeptiškai tarė Genonas. – Priklausome tai pačiai komandai, taigi bendravimo neišvengsime.
– Na taip, – nesiginčijo Erika, – bet juk bendrauti galima ir elektroniniu paštu.
Genonas nusikvatojo.
– Erika, originalios mintys ir vertingos pastabos buvo viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl taip siekiau susigrąžinti tave į „Pulsą“. Tikiuosi, padėsi mums ir vėl, – jis žengė žingsnį artyn ir Erikos pulsas padažnėjo. – Taip, mudu vienas kitą traukiame, bet jausmus pastumsime į šoną ir darbui jie nekliudys.
Erika prikando lūpą. Pasiklausius jo, viskas atrodė taip paprasta, o ji vos valdėsi nesuskydusi kaskart, kai Genonas pažvelgdavo jai į akis.
– Puiku, – atsakė Erika. – Žiūrėk, kad neliktume dviese pernelyg ilgai, visada laikykis nuo manęs pusmetrio atstumu ir viskas turėtų būti gerai.
– Pusmetrio? – nustebęs pakartojo Genonas.
– Mažiausiai, – atrėžė Erika. – Džiaugiuosi, kad tau taip paprasta atskirti darbą ir jausmus, o gal šiuo atveju labiau tiktų sakyti „tramdyti hormonus“. Kitaip nei tu, esu paprasta mirtingoji iš kūno ir kraujo, todėl būčiau dėkinga, jei laikytumeis atstumo.
– O kaip tada dėl mano įnašo į tavo asmeninį gyvenimą?
– Maniau, jau sutarėme, kad tu tai atliksi laboratorijoje.
– Jei tik tu neapsigalvosi, – erotiška Genono šypsenėlė pakirto jai kelius.
– Tu gana arogantiškas.
– Pažiūrėsime. Kadangi dabar neturi laiko, užsuksiu ryt vakare, – atkirto Genonas ir išėjo iš kabineto.
Erika sukando dantis ir tyliai suurzgė. Šis vyras mokėjo suerzinti ją kaip niekas kitas. Blogiausia, kad jis buvo teisus, nors Erikai labai nepatiko tai pripažinti. Genonas ją traukė, niekas nepasikeitė. Moteris būtų kažin ką atidavusi už stebuklingą priešnuodį, kuris padėtų atsispirti jo žavesiui.
Kitą dieną Erika brūkštelėjo Genonui trumpą elektroninį laišką, kuriame pranešė negalėsianti jo priimti, nes turi susitikti su savo globotine – tai buvo tiesa. Tija paprašė perkelti jų susitikimą anksčiau, kad jis nesikirstų su krepšinio varžybomis.
Erika iškvietė taksi, kad atvežtų Tiją. Susitikusios jos užkando kavinukėje, po to Erika atsivedė mergaitę į jau ištuštėjusį biurą ir parodė kelis „Namų stiliui“ parengtus straipsnius.
– Gražu, bet nuobodoka. Aš geriau rašyčiau apie svarbesnius dalykus nei gėlių komponavimas, – pareiškė nuomonę Tija.
Mintyse Erika su ja sutiko, bet norėjo parodyti Tijai ir kitą medalio
