atsisakyti ketinimų užkariauti šią moterį. Ji pasiglemždavo jo dėmesį ir užvaldydavo mintis taip, kaip iki šiol niekam nebuvo pavykę. Tiek dėmesio Genonas skirdavo tik darbui. Dėl Erikos jis kartą jau sulaužė taisykles ir, po šimts, nebenorėjo, kad tai pasikartotų.
Jaunasis Eliotas užgniaužė staiga kilusį norą sugundyti buvusią draugę, kad ši vaitotų iš malonumo, pamiršusi bet kokį praktiškumą. Nutaisęs dalykišką toną pareiškė:
– Pranešk, jei kils klausimų. Norėčiau, kad ryt sutartis būtų pasirašyta.
– Gerai, peržvelgsiu ją šįvakar.
– Puiku. Tiesa, tėvas nori, kad keturi „Pulso“ nariai dalyvautų Jungtinių Tautų atstovo iš Indijos rengiamame vakarėlyje ryt vakare. Nori?
Genonas iškart suprato, kad ji nori. Erikos akys sukibirkščiavo, o jos galvoje jau sukosi mintys apie galimas straipsnių temas.
– Taip, – atsakė ji. – Ar galiu atsivesti svečią?
Eliotą nusmelkė nemalonus jausmas, bet nusprendė nesigilinti ir patylėjęs ištarė:
– Žinoma. Svarbu, kad praeitų pro apsaugą. Pasakysi jo pavardę mano sekretorei.
Kitą rytą Niujorkas pasitiko užverstas sniegu. Visą dieną netilo pranešimai apie elektros tinklų gedimus ir avarijas keliuose, tad ELK paleido savo darbuotojus namo anksčiau nei įprastai.
Erika pasinaudojo biure stojusia ramybe ir baigė kelis rašinius „Namų stiliui“, tada palinko redaguoti vieno iš trijų „Pulso“ straipsnių, nuo pat ryto gulinčių ant jos stalo.
Genono sekretorė pranešė, kad vakarėlis atšauktas dėl blogų oro sąlygų. Gal taip ir geriau, nes Erika tiksliai nežinojo, ar nori dar kartą susitikti su aukštu tamsiu gražuoliu, pėdų daktaru Džeraldu.
Atėjusi į pirmąjį susitikimą Erika išvydo aukštą išvaizdų vyrą, nestokojantį proto ir humoro jausmo. Deja, dėl jai pačiai nesuprantamų priežasčių jam nepavyko užkariauti jos dėmesio.
Atsidususi Erika mintimis grįžo prie redaguojamo straipsnio. Laikrodžiui išmušus penktą, žvilgterėjo pro langą. Lauke siautė pūga, gatvėje buvo grūstys, todėl nusprendė dar neiti namo, o verčiau išgerti puodelį karštos kakavos. Nuėjo ištuštėjusiu koridoriumi iki kavos aparato įsipilti karšto vandens, grįždama pastebėjo, kad Genono kabineto durys praviros, viduje dega šviesa.
Akimirką buvo besusigundanti įkišti galvą ir pasisveikinti, bet apsigalvojo ir patraukė koridoriumi toliau.
– Nepavaišinsi?
Žemas Genono balsas pakuteno ausį, kai suko už kampo. Erika stabtelėjo norėdama apsispręsti, eiti toliau ar apsimesti neišgirdus. Kol dvejojo, viskas išsisprendė savaime. Genonas išdygo jai už nugaros ir jį išvydus Erikai pakirto kelius.
– Numanau, kad vanduo puodelyje skirtas ne kavai, o kakavai. Taigi vagi biuro kavą tais retais kartais, kai jos užsimanai.
– Jei tai biuro kava, aš nieko nevagiu. Be to, niekam nekišu savo kakavos su zefyriukais, geriu ją savo kabinete.
– Ir taip visi ją užuodžiame. Lauke pūga, esame vieninteliai likę visame aukšte, argi nepavaišinsi manęs kakava?
Aišku, kad Genonas tik juokavo, bet Erika pasijuto savanaude.
– Gerai, užeik. Turiu dar keletą pakelių. Tik nesuprantu, kodėl nori tirpios kakavos, jei valgykloje gali gauti tikro karšto šokolado.
– Iki ten toli eiti, – atsakė Genonas, nulydėdamas Eriką į jos kabinetą. – Be to, valgykla jau uždaryta.
– Galėtum paprašyti sekretorės, kad padarytų kakavos.
– Taip, tik jos jau nebėra. Žinoma, sekretorė visada atneštų man kakavos, jei paprašyčiau, bet pamanytų, kad esu suknistas moterų išnaudotojas.
Erika nusišypsojo, įpylė vandens į virdulį ir užkaitė.
– O tu ne toks?
Genonas niūriai į ją dėbtelėjo.
– Juk pažįsti mano seserį ir tetą Finolą. Jos be gailesčio išmėsinėja neįtikusius vyrus.
Erika nusijuokė.
– Panašu, kad kol kas sugebėjai jų neįsiutinti.
– Ne taip jau paprasta. Katrą puodelį duosi man? Tą su Niujorko dangoraižiais?
Erikos nepaliovė stebinti tai, kad Genonas vis dar atsimena galybę smulkmenų iš tų laikų, kuomet juodu draugavo. Kai jis be jokių skrupulų nutraukė romaną, ji nusprendė, kad nieko jam nereiškė.
– Atleisk, bet tą puodelį sudaužė valytoja.
Genono veidu nuslinko nerimo šešėlis:
– Juk neduosi man PMS puodelio?
Ji vėl nusikvatojo.
– Ne, kaip tik tau turiu naują puodelį, – ir ištraukė indą iš dar neiškraustytos dėžės. – Gavau jį per kalėdinį vakarėlį „Namų stiliuje“. Matau, trūksta vieno nulio, bet gal tiks.
Žvilgtelėjęs į puodelį Genonas šyptelėjo: ant jo buvo atvaizduotas milijono dolerių banknotas.
– Tiks.
Erika subėrė į puodelį pakelio turinį, užpylė karštu vandeniu ir išmaišė plastikiniu šaukšteliu, kurį nugvelbė iš biuro kavos aparato.
– Puodelį skolinu, – pabrėžė ji, – ne dovanoju.
– Ačiū. Su metais auga tavo savininkiškumo jausmas, – šyptelėjo Genonas, paimdamas puodelį.
– Tiesiog susikuriu ribas, kurios mane saugo, – pasakė Erika ir pasidarė sau kakavos.
– Skamba kaip citata iš psichiatrijos vadovėlio ar savitaigos knygos.
– Pola psichologė. Man ši mintis įstrigo.
– O kaip tas ATG? Jis tau irgi įstrigo?
– Kol kas viskas gerai, – jo klausimas nustebino Eriką, visai nenusiteikusią plepėti šia tema.
Ji įkvėpė garuojančios kakavos aromato ir gurkštelėjo karšto gėrimo. Stojo tyla.
– Tik tiek? „Kol kas gerai“? – neatlyžo Genonas.
Erika linktelėjo.
– Aha. O tu? Kaip klostosi tavo širdies reikalai?
Genonas sumirksėjo ir nukreipė žvilgsnį į šoną.
– Dabar ne tas galvoje. Dėl šių senelio paskelbtų varžybų darbo turiu iki kaklo.
– Ar taip visada atsakai į tokius klausimus? – Erika neatsispyrė pagundai
