tu nepatikli, – linguodamas galvą nustebo Zikas. – Ne, aš kalbėjau nuoširdžiai. Būdama tokio gymio, esi tiesiog idealus modelis.
– Ar papozuosi man? – paklausė ji, bandydama išsisukti nuo nepageidaujamos temos.
– O aš maniau, kad fotografuosi gamtovaizdžius!
Ji gūžtelėjo pečiais.
– Dažnai tai ir darau, bet šiandien noriu fotografuoti tave. Tavo toks įdomus veidas.
Veidas, nuo kurio sunku atitraukti žvilgsnį. Ji nenorėjo išsiduoti, kaip žavi jo veidas ir jis pats.
Zikas šelmiškai nusišypsojo.
– Žinoma, papozuosiu. Man patiko paskutinės fotosesijos pabaiga.
Ji taip pat nepamiršo, kuo tai baigėsi – bučiniais, ir greičiausiai būtų įvykę kai kas daugiau, jei po interviu nebūtų kuo greičiausiai pasprukusi. Atsargiai, Samer.
Tačiau neilgai trukus ji jau spragsėjo aparatu ir fotografavo Ziką pačiais įvairiausiais rakursais – pirmiausia, žvelgiantį į vandenį, paskui – stovintį ant akmeninių laiptelių.
– Ar kada nors fotografuodavai Džoną? – merginai baigus pasiteiravo Zikas.
– Niekada, – atsakė ji ir supratusi, kokias išvadas galima iš to daryti, nuleido fotoaparatą ir be galo atidžiai ėmė jį išjunginėti ir pakuoti atgal į dėklą.
– Ei… – Zikas užlipo laipteliais aukštyn ir atsistojo šalia. – Parodyk, kaip pavyko nuotraukos!
– Atsiųsiu tau elektroniniu paštu.
Ją neramino Zikui ištarti žodžiai ir sau pačiai pripažintas faktas. Džono veidas niekada jos taip nežavėjo, ji niekada nejautė tokio visa apimančio troškimo įamžinti jo atvaizdą nuotraukoje.
Varge, kas jai darosi? Vos neištekėjo už vyro, kuris jai reiškė ne daugiau nei geras draugas! Nors gal nenormalu jausti tai, ką ji dabar jaučia Zikui?
Pažvelgusi aukštyn, susidūrė su mąsliomis Ziko akimis.
– Nieko čia bloga, jei atrodau tau gražesnis nei kiti vyrai, – švelniai paerzino jis.
Jis pernelyg daug įžvelgė, – susigraužusi pamanė Samer.
– Grįžkim.
Vėliau tą vakarą per vakarienę sėdėdama priešais Ziką Samer suvokė, kad kalba su seneliais bus sudėtinga, kaip ir ji numanė. Olivija jiems pakuždėjo, kad Samer atsivežė vyriškį. Mergina jau pradėjo skaičiuoti, kiek kartų rodydami įtarimą kilstelėjo ir nusileido senelio antakiai, ir abejoti, ar pavyks išlikti mandagiems bent jau tol, kol baigs vakarieniauti.
Netgi seneliai buvo girdėję apie Ziką Vudlou ir, žinoma, senelis nekvailas. Jei pusbroliai jautė, kad juodu sieja daugiau nei paprasta pažintis, apgauti patį Patriką Eliotą buvo neįmanoma. Praėjusį savaitgalį ji pranešė nutraukusi sužadėtuves, o šį – parsivežė jau kitą vyrą.
Staiga pastebėjusi skvarbų senelio žvilgsnį, Samer vos nekrūptelėjo, supratusi, ką jis mąsto: Na, mergužėle, tokių kvailysčių galima tikėtis iš tavo sesers, bet ne iš tavęs!
Nutraukdamas nemalonią tylą, Zikas kostelėjo ir pasiteiravo:
– Samer minėjo, kad norite paskirti įpėdinį. Ką veiksite, išėjęs į pensiją?
Samer mintyse sudejavo. Senelio žodyne žodis pensija neegzistavo. Tik jau ne kalbant apie jį patį.
Ir kodėl Zikui reikėjo iškapstyti tokią jautrią temą? Ji juk jam pasakojo, kad varžybos tarp žurnalų paaštrino ir taip sudėtingus šeimos santykius. Bandė nutildyti jį žvilgsniu, bet Zikas arba nepastebėjo, arba apsimetė nesupratęs.
Samer žiūrėjo, kaip senelis neskubėdamas baigia tepti sviestą ant bandelės ir gromuluoja atsakymą. Iš patirties žinojo, kad vienas iš senelio būdų priversti pašnekovus jaustis nejaukiai – ištęsti tylą, bet Zikas liko stebėtinai ramus. Tai ji negalėjo nusėdėti vietoje.
Galų gale pakėlęs akis, Patrikas tarė:
– Yra žmonių, kurie niekad nenustoja dirbti, bet yra ir tokių, kuriems gyvenimas atrodo kaip nesibaigianti šventė. – Atsikando bandelės.
Ojoj, – pamanė Samer. Zikas neskubėdamas baigė kramtyti ir nurijo kąsnį.
– Teisybė, pone. Džiaugiuosi, kad mūsų nuomonės šiuo klausimu sutampa.
Patrikas purkštelėjo tarsi negalėdamas patikėti, kad Zikui užteko įžūlumo teigti, jog jis – savo jėgomis sukūręs leidybos imperiją! – turi kažką bendra su kažkokia roko žvaigžde. Samer pastebėjo, kad močiutė užgniaužia šypseną. Na, atrodo, bent ji yra jų pusėje.
Patrikas nustojo valgyti ir kreipėsi į Ziką.
– Minėjote, kad jūsų tėvas – profesorius, o motina – psichologė. Ką jie mano apie jūsų karjerą?
– Iš pradžių nebuvo labai patenkinti, bet suprato, kad turiu teisę siekti savo svajonių. O jūsiškiai?
Samer pasirodė, kad senelis po nosimi sumurmėjo kažką įtartinai panašaus į įžūlus šunytis. Jai kilo noras pasislėpti po stalu ar bent jau pakišti galvą po servetėle. Atrodo, kad Meivė pastebėjo jai siųstą maldaujamą žvilgsnį ir įsikišo.
– Kai Patrikas užsuko pas mus pirmą kartą, jis mano tėvui labai nepatiko.
– Tad džiaugiuosi, kad jis tiesiog tęsia giminės tradiciją, – tarė Zikas.
Atrodė, kad tokia mintis Meivę gerokai pralinksmino, o Patrikas nuleido akis. Jam Zikas dar pridėjo:
– Aš panašus į jus. Esu ambicingas, darbštus ir nevengiantis pradėti nuo nulio kopti aukštyn ten, kur neturėjau jokių ryšių.
Patrikas mąsliai tyrinėjo Ziką žvilgsniu.
– Bet atrodo, kad lieka laiko ir paneles pakirkinti. Pirma viena mano vaikaitė, dabar jau kita, ką?
Samer aiktelėjo, ir senelis pasisuko į ją.
– Nežiūrėk į mane taip, panelyte. Skaityti dar moku ir mačiau naujienas apie Skarlet su Ziku. Gal ir nešioju akinius, bet dar nemiriau.
– Ten buvo ne Skarlet, o aš, seneli!
Ištarusi žodžius, Samer tą pačią akimirką pasigailėjo. Patrikas atsilošė kėdėje su keistai patenkinta išraiška veide. Samer nuraudo.
– Norėjau pasakyti…
Zikas atrėmė Patriko žvilgsnį.
– Iš tikrųjų dėl to neturėtumėm aiškintis.
Samer galutinai atsigavo ir pridėjo:
– Tai, ką sakiau jums praėjusį savaitgalį, tiesa. Supratau,
