style="font-size:15px;"> Mergina gurkštelėjo vyno.
– Taip, ir senos dainos. Sinatra. Netas Kingas Koulas.
– Nesuprantu, gal bandai būti diplomatiška ir neprisipažinti, kad patinka mano varžovai? – paerzino jis.
Samer žvilgtelėjo į jį iš po nuleistų blakstienų.
– Ar labai pyktum, jei taip ir būtų?
Suvokdamas, kad ji su juo koketuoja, vaikinas nuslėpė pasitenkinimą.
– Man plyštų širdis, bet guosčiausi mintimi, kad abu esame Bethoveno gerbėjai.
Mergina šyptelėjo.
– Man patiko tavo koncertai. Tu labai geras atlikėjas.
– Tik labai geras? – vėl paerzino jis.
Samer pažvelgė jam tiesiai į akis.
– Užburiantis, – švelniai ištarė ji.
Nenuleisdamas nuo jos žvilgsnio, vaikinas pasijuto lyg devintam danguj. Ir kaip ji sugeba taip jį paveikti… Zikas nutarė pasakyti tiesą.
– Iš tiesų labai tikėtina, kad artimiausiu metu paliksiu sceną.
Matė, kad ją nustebino.
– Tikrai?
– Taip. Noriu kurti dainas, – Zikas susirūpinęs apsidairė. Restorane šiek tiek sumažėjo lankytojų, bet tebebuvo pats linksmybių įkarštis.
– Jau nori išeiti? – suprato ji.
– Taip. – Zikas pažvelgė į merginą. – Aš pasiruošęs, o tu?
Tai buvo provokuojantis klausimas, ir jis tai žinojo, tačiau beprotiškai jos geidė. Tikra kančia būti šalia ir visą laiką tramdyti save.
– Galime eiti, – atsiliepė ji, niekuo neišsiduodama, kad suprato klausimo potekstę.
Juodu patraukė prie paradinių durų, pakeliui tai vieniems, tai kitiems tardami sudie. Zikas iš drabužinės patarnautojo pasiėmė striukę. Laimė, Šeino ir Kaleno nebuvo matyti. Tačiau Brajenas metė jam reikšmingą žvilgsnį, iškalbingai bylojusį, kad truputį juo pasitiki ir kad nederėtų tos kruopelytės pasitikėjimo prarasti. Zikas vos regimai linktelėjo, pripažindamas, jog mintį suprato.
Vaikinas pravėrė merginai duris. Jiems išėjus iš restorano, išsitraukė iš kišenės beisbolo kepuraitę ir užsitraukė ant akių. Į klausiamą merginos žvilgsnį atsakė:
– Pasislėpiau nuo paparacų. Galiu iškviesti tau taksi?
– Nereikia, ačiū, – padėkojo ji. – Namai vos už kelių kvartalų.
– Tada palydėsiu.
Mergina sekundėlę dvejojo ir sutiko.
AŠTUNTAS SKYRIUS
Jos kūnas degė iš karščio. Be abejo, to negalėjo būti: lauke vėsu, bet po kašmyro paltu ir dirželiu perjuostu susiaučiamu megztuku ji visa liepsnojo.
Kaltas buvo vyras greta jos. Zikas, jos meilužis.
Juodviem priėjus Eliotų namą, Zikas nužvelgė didžiulį pilką statinį. Mergina buvo pratusi, kad daugeliui palieka įspūdį namas, kuris jai su seseria tebuvo savaitgalio rezidencija ir kuriame būdami mieste apsistodavo seneliai.
Samer pabandė įsivaizduoti namą jo akimis, tarsi matytų pirmą kartą. Trijų aukštų dvaro pastatas su baltomis kolonomis stūksojo atokiau nuo gatvės, atitvertas nuo smalsių praeivių žvilgsnių juoda kaltos geležies tvora, apsivijusia gebenėmis.
Zikas pažvelgė į merginą.
– O taip, tavo senelis tuščiai burnos neaušina.
Vaikino įžvalgumas ją nustebino. Dauguma svečių pastebėdavo tik priešais juos stūksančią konstrukciją.
– Senelis įkūrė ELK imperiją, – paaiškino mergina. – Manau, kad kylant aukštyn, išorė jam taip pat tapo labai svarbi.
– Taip…
– Pavydu?
Zikas žvilgtelėjo į merginą ir jo lūpose suvirpėjo šypsena.
– Jei ko ir pavydžiu, tai privatumo. Ir jaučiuosi kaip paskutinis kvailys, galvodamas, jog maniau, kad mano apartamentai Waldorfe padarys tau bent menkiausią įspūdį.
Samer nukaito. Nesmagu, kai primena, kaip ji tą naktį jį suklaidinusi, bet neatrodė, kad vaikinas dabar pyktų – jis tiesiog mėgavosi, galėdamas ją paerzinti. Tačiau atėjus prie namų, ją vėl apėmė drovumas. Stengdamasi atsikratyti to jausmo, mergina pati nepajuto, kaip pasiūlė:
– Gal norėtum užeiti ir apsidairyti?
– Žinoma.
Juodviem einant prie paradinių durų, paskui ir vidun, jai užteko laiko pasigailėti impulsyviai ištartų žodžių. Reikėjo tiesiog atsisveikinti lauke ir viskas.
Turėjau, galėjau, bet to nepadariau.
Vestibiulyje pakabinę jos paltą ir jo striukę su kepuraite, juodu patraukė apžiūrinėti namo. Buvo vėlu, todėl visur karaliavo tyla. Visi darbuotojai arba miegojo, arba buvo išėję namo.
Jie pasuko iš pagrindinio didžiojo vestibiulio su įspūdingu vitražų stogu į biblioteką, o iš ten – į valgomąjį ir svetainę. Samer aprodė jam bendrąjį kambarį ir virtuvę; juodu pasidairė po verandą, kuri buvo pristatyta už namo ir iš kurios atsivėrė vaizdas į uždarą sodelį. Mergina visu kūnu jautė jį, einantį jai iš paskos.
Po kurio laiko pakilo į antrąjį aukštą, kur buvo šeimos ir svečių miegamieji, tada – ir į trečiąjį, kur miegodavo ji pati ir Skarlet. Galiausiai Zikas pravėrė duris į jos miegamąjį.
Bandydama suvokti, ką jis mąsto, Samer droviai išspaudė:
– O čia mano miegamasis. Kelis kartus keičiau apdailą. Laimė, mums su Skarlet niekada nereikėjo dalytis viena vonia. Nesu tikra, ar mūsų draugystė būtų atlaikiusi tokį išbandymą.
Ji apsidairė po kambarį, kuriame baltos ir kreminės spalvos apmušalai išryškino antikinio stiliaus vyšnios baldus, nužvelgė žalvariniais papuošimais padailintą lovą su dygsniuotu apklotu. Kokios mintys sukasi jo galvoje? Pernelyg jauku?
Vaikinas nepratarė nė žodžio, tiesiog dairėsi, ir ji nustojo nervintis. Galų gale jis sumurmėjo:
– Labai moteriškas.
Įėjęs vidun, sustojo prie užverto nešiojamo kompiuterio ir popieriais nukrauto stalo. Pažvelgęs į juos, pasiteiravo:
– Pradėjai rašyti mūsų interviu?
– Taip. –
