tu?
Ant šio kabliuko ji neužkibo.
– Radau tavo tinklalapyje, kad užaugai Niujorke.
– Specialiai taip parašyta. Aš vertinu privatumą. – Jis nutvilkė merginą greitu šypsniu. – Bet jeigu tave domina, užaugau šiaurės vakarų dalyje.
Ar jam būtina įsikurti jos kaimynystėje? – pamąstė Samer.
– Mano tėvas – Kolumbijos universiteto profesorius, – toliau dėstė Zikas. – Motina – psichologė, verčiasi privačia praktika.
Mergina pamėgino įsivaizduoti Ziką kaip akademiko ir psichologės sūnų, bet nepavyko.
Vaikinas kreivai šyptelėjo.
– Taip, žinau. Sunku patikėti! – patylėjęs tęsė. – Tačiau nebuvo taip jau blogai. Mano tėvas – archeologas, todėl daugumą vasarų praleidome ekspedicijose, kasinėdami Pietų Afrikoje ir Vidurio Rytuose. – Gūžtelėjo pečiais. – Turbūt todėl ir aš mėgstu daug keliauti.
– Visada norėjai būti muzikantas? – pasiteiravo ji.
– Turi omeny – roko žvaigže? – nusišaipė vaikinas ir papurtė galvą. – Ne, kurį laiką dariau tai, ko iš manęs tikėjosi tėvai, bet likus mėnesiui iki baigiamųjų egzaminų Kolumbijos universitete pasirašiau pirmąją sutartį dėl įrašų.
– Ką studijavai? – paklausė mergina, nustebusi, kad jis baigęs prestižinį Ivy League universitetą: tai nebūdingas rokeriui išsilavinimas.
– Muziką. Tiek universitete, tiek visur kitur. O tu?
– Anglų kalbą, o žurnalistiką pasirinkau kaip papildomą discipliną. Niujorko universitete, – patikslino Samer.
– Kurią vidurinę baigei?
– Privačią mokyklą Hamptone. O tu?
– Horace Mann vidurinę, – atsakė jis.
Juodu šypsojosi, žiūrėdami vienas kitam į akis, kol mergina atsikvošėjo ir kostelėjo. Pokalbis pasidarė pernelyg asmeniškas. Ir kaip tai atsitiko?
– Tad dabar man tereikia kelių nuotraukų straipsniui, – tarė ji.
Vaikinas atsistojo.
– Gerai. Kaip norėsi?
Ji metė į jį greitą žvilgnį. Ar tik jis jos neprovokuoja?
Vaikinas žvelgė į ją nieko nesakančiu žvilgsniu.
Pasiėmusi skaitmeninį fotoaparatą, Samer atsistojo.
– Stokis kur nors, kur šviesu, bet ne tiesiai saulėje. Ir fono reikėtų neperkrauto smulkmenomis.
– O jei atsisėsčiau ant fotelio ranktūrio štai ten?
Mergina linktelėjo.
– Puiku. Keletą nuotraukų galėsim padaryti ir svetainėje. Vientisas, beveik baltas, fonas.
Samer pradėjo fotografuoti.
– Plati šypsena, – liepė ji, ir paklusdamas vaikinas nusišypsojo. Jo šypsena vertė iš kojų.
Prieš fotoaparatą jis elgėsi kaip apsigimęs pozuotojas, pasukdavo galvą vis kitu kampu, tačiau kiekviename kadre atrodydavo nuostabiai. Sutikdama jo žvilgsnį vaizdo ieškiklyje, Samer nukaisdavo. Tai, ką matė jo žydrose akyse, vertė širdį plakti greičiau. Gerai, kad tarp jų dar yra fotoaparatas, pamanė ji, ir bent kiek slopina tą jo užburiantį patrauklumą.
Visą tą laiką mergina vertė jį keisti veido išraiškas.
– Nesišypsok. Surimtėk, – spragsėdama komandavo ji. – Dabar nuleisk galvą ir iš apačios pakelk akis į fotoaparatą. – Spragt, spragt. – Pakreipk galvą į šoną ir pašnairuok į mane. – Spragt, spragt.
Kai Samer nufotografavo apžergusį kėdę Ziką, ir jis atsistojo pozuoti prie sienos, oras kambaryje tiesiog kibirkščiavo nuo įtampos.
– Dabar pažiūrėk į mane deginančiu žvilgsniu, – nemąstydama paliepė ji.
Jis taip ir padarė. O Viešpatie! Tarsi būtų apsisukusi galva, mergina apsvaigo ir nebegalėjo atgauti žado. Ji nuleido fotoaparatą ir apsimetė kažką knebinėjanti.
– Tad ir viskas.
Priėjęs prie jos, vaikinas panėrė pirštus jai į plaukus, švelniai spausdamas galvą ir versdamas pažvelgti aukštyn.
Ji net nespėjo užsimerkti, kai jo lūpos švelniu kaip plunksnelės prisilietimas bučiniu palietė jos lūpas. Vieną, antrą, trečią kartą, o tada jis užvaldė ją tokiu giliu ir tokį pasitenkinimą teikiančiu bučiniu, kad merginai vos nesulinko keliai. Fotoaparatą laikanti ranka bejėgiškai nusviro.
Kai vaikinas galiausiai atsitraukė, ji sušnibždėjo:
– Kodėl taip padarei?
– Nes norėjau, – atsakė jis.
Samer nebyliai žvelgė jam į akis.
– Nes tu mane jaudini. Nes norėjau įsitikinti, kad tai, ką patyriau ketvirtadienio vakarą, nebuvo atsitiktinumas.
– Mes negalim…
– Negalim ar neturėtume?
– Ir viena, ir kita…
– Kodėl? Pameni, tu jau nebesi susižadėjusi? – vaikinas švelniai pirštu vedžiojo aplink lūpų kontūrą. – Ką veiksi penktadienio vakarą?
– Turiu planų. Mano pusbrolio restorane Une Nuit vyks žurnalo darbuotojų vakarėlis.
– Pasikviesk ir mane.
Mintyse šmėkštelėjo: K— L— A— I— D— A.
– Nagi, – kantriai įkalbinėjo Zikas. – Argi neužsitarnavau padėkos, kad sutikau duoti interviu? Be to, žurnalui tai tik į naudą. Esu tikras, kad darbuotojams patiktų asmeniškai susipažinti su dar viena garsenybe.
Reikia pastebėti, kad Zikas mokėjo įtikinėti.
Vaikinas pasilenkė dar vieno bučinio, ir mergina atšlijo.
– Gerai! – nusileido Samer, nėrė jam pro šoną susirinkti daiktų ir, svarbiausia, padaryti bent kokį tarpą tarp jųdviejų.
Tik dėl žurnalo, pažadėjo pati sau. Tiktai dėl jo.
SEPTINTAS SKYRIUS
Restoranas Une Nuit, įsikūręs Niujorko šiaurės vakarų dalyje, Devintojoje aveniu, buvo visai ne toks, kokį Zikas įsivaizdavo. Prieš ateidamas čia, šiek tiek apie jį pasidomėjo, todėl žinojo, kad šis garsėja prancūzų ir azijiečių
