kodėl? Ar iš proto išsikraustei? – paklausė Skarlet. – Kam reikėjo nutraukti visiškai gerus santykius? Na, permiegojai su Ziku. Suklydai. Ir ką?! Tai nereiškia, kad turi nubaidyti vyrą, kurį myli, už kurio ketinai ištekėti. Kiekvienam pasitaiko suklysti.
Samer purtė galvą.
– Tu nesupranti.
– Argi Džonas nevertas, kad dėl jo pakovotum? Jei jis myli ir sugebės atleisti, abu galėsite viską pamiršti ir gyventi, kaip visada ir planavote, kartu.
– Nėra taip paprasta. Nutraukiau sužadėtuves ne todėl, kad permiegojau su Ziku, bet todėl, kad buvau priversta galų gale pripažinti, kad dėl vedybų su Džonu man kildavo abejonių.
– Abejonių?!
– Galbūt mes su Džonu ir mylime vienas kitą, bet ne taip, kaip žmonės, ketinantys susituokti. Mes nejaučiame vienas kitam aistros, galbūt todėl ir buvo lengva nesimylėti.
– Gal atvirkščiai, – pertraukė sesuo, – gal aistros nebuvo kaip tik todėl, kad nesimylėjote?
– Ir man taip atrodė, bet po praėjusios nakties pradėjau suprasti, kad viskas yra ne taip, – Samer stabtelėjo ir tęsė: – Džonas – nuostabus vaikinas, bet mes paprasčiausiai nejaučiame vienas kitam tokios aistros.
Skarlet nustebo, bandė kažką sakyti, bet nutilo. Tada švelniai uždengė Samer ranką savąja ir tarė:
– Ar esi tikra, kad nepasiduodi puikiai praleistos nakties kerams? Pirmasis kartas gali apsvaiginti. Gali žmogui susukti galvą. Žinai, Charizma darė apklausą, ir nepatikėtum, kiek moterų, netgi šiandien, mano turėjusios likti su tuo vyru, su kuriuo pasimylėjo pirmąjį kartą.
– Ne, – atkakliai paneigė Samer, – taip nėra, ir aš nesu sutrikusi. Neketinu toliau susitikinėti su Ziku vien todėl, kad su juo permiegojau. Vien todėl, kad padovanojau jam savo nekaltybę, – tyliai pridėjo ji. Ji neketino kartoti praėjusios nakties klaidos. – Jei kuo nors ir esu tikra, tai tik tuo, kad būtų neteisinga likti susižadėjus su Džonu. Man reikia laiko viską apmąstyti.
– Nemanai, kad tiesiog išsigandai prieš žengiant tokį rimtą žingsnį? – neatstojo Skarlet.
– Nuo pat pirmos sužadėtuvių dienos? – atrėmė Samer. – Likus mėnesiams iki pačių vestuvių?
Skarlet atsiduso.
– Spėju, nebūsi pirmoji moteris, atšaukusi vestuves dėl to, kad susivokei padariusi klaidą.
Ironiška, bet Samer norėjo nuraminti seserį. Ji guodžiamai apkabino Skarlet.
– Pralinksmėk! Juk galų gale leidau sau pripažinti, kad Džonas tiek atitinka visus kriterijus, kuriuos turėtų turėti mano būsimas vyras, jog net nebekreipiau dėmesio, kad jo nemyliu. Gerai, kad neteko pabėgti nuo altoriaus!
– Tikriausiai turėčiau džiaugtis, kad tiek laiko neprireikė, – sumurmėjo Skarlet.
– Ką? – paklausė Samer.
– Sakau, jis turėtų džiaugtis, kad neprireikė tiek laiko.
Samer sutrikusi linktelėjo. Sekundėlę jai pasirodė, kad Skarlet sakė visai ką kita. Mergina balsu tarė:
– Tai tik į gera, Skarlet. Esu tikra, pamatysi.
Viena ausimi klausydamasis vadybininko, Zikas blaškėsi po savo kambarius viešbutyje. Buvo beveik devinta vakaro, penktadienis, ir po pusvalandžio jam reikės traukti į vieną iš Niujorko madingiausių klubų Lotus, kuriame renkasi visos garsenybės.
Kaip ir daugelį kitų garsių žmonių, populiariausiose Manhatano susibūrimų vietose jį sutikdavo išskėstomis rankomis. Klubų savininkai net pernelyg mielai vaišindavo žvaigždę nemokamais gėrimais ir patiekalais mainais už nemokamą reklamą – kad tik jų klubo pavadinimas sumirgėtų spaudoje greta pirmojo ryškumo žvaigždės pavardės.
Nelaimė, prieš keletą minučių pas Ziką iš savo kambario tame pačiame viešbutyje nusprendė užsukti Martis – neva aptarti praėjusio vakaro labdaros koncerto, tačiau vaikinas nesileido apkvailinamas.
Martis buvo keturiasdešimties su trupučiu, plinkantis muzikos industrijos veteranas, kuriam pakankamai pasisekė ir iki šiol užteko nuovokos vadovauti ne vienam puikiam pasirodymui. Tačiau užuosti bręstančią bėdą Martis galėdavo per mylią.
– Tad tu ir Skarlet Eliot, – murmėjo Martis, purtydamas galvą. – Net nežinojau, kad judu pažįstami.
– Iki šio ryto nebuvome.
Martis susiraukė.
– Pakartok dar kartą? Juk buvo nuotrauka…
– Žinau apie tą prakeiktą nuotrauką, – irzliai mestelėjo Zikas. – Žurnalistas susipainiojo. Praėjusį vakarą ten buvo Samer Eliot. Identiška Skarlet dvynė – paaiškindamas pridėjo.
Zikas dar tebemąstė apie tai, kas nutiko per pastarąją parą. Velniai griebtų, ji susižadėjusi!
– Eliot? Iš tų, kuriems priklauso Eliotų leidybos korporacija? – pasitikslino Martis.
– Ta pati. – Dar šiek tiek informacijos, pastebėjo Zikas, kurią ji taip patogiai nutylėjo. Po perkūnais, juk žinojo, kad palaikys ją roko gerbėja!
Martis perliejo vaikiną tiriamu žvilgsniu.
– Paprastai su turtingomis panelėmis neprasidedi. Atstovas spaudai, kurį ką tik tau pasamdėme, jau negali atsimušti žiniasklaidos klausimų.
Zikas sustojo priešais Martį.
– Ką jis jiems sako?
Martis gūžtelėjo.
– Kaip visada. Išsisukinėja ir meluoja. Žinai, pusiau paneigia, pusiau patvirtina, kad palaikai ryšius su ja, tiksliau – su jos seserimi.
Vaikinas linktelėjo. Jo viešas įvaizdis buvo rūpestingai kuriamas: norint, kad tave gaubtų populiarumo aura, aplink žiniasklaidą tekdavo šokinėti labai delikačiai. Tegu visuomenė spėlioja apie savo dievaičio meilės reikalus: jis atrodydavo vienišas ir prieinamas, bet niekada neužmegzdavo rimtesnių santykių su viena mergina ilgesniam laikui. Viena kitą keičiančios pažintys užtikrindavo Zikui vietą pirmųjų puslapių naujienose, o tai jį visiškai tenkino. Vaikinas žinojo nesąs tinkamas šeimyniniam gyvenimui, ypač dar ir dėl to, kad nuolat gyveno ant ratų.
– Tad kokia ta tiesa? – su jam būdingu tiesmukumu paklausė Martis.
Zikas perbraukė pirštais plaukus.
– Tiesa tokia, kad ji žurnalistė, norėjusi iš manęs interviu.
Vaikinas neketino išpasakoti visų intymių smulkmenų.
– Manau, atsisakei.
– Taip…
Martis lengviau atsikvėpė.
