aplinkybėmis Samer būtų tik pasijuokusi iš tokio vaizdelio. Šiandien jau antrą kartą jai pavyko išmušti iš vėžių: šią akimirką – Skarlet, kurios, žinojo, niekuo nenustebinsi, o kiek anksčiau – Ziką, kuris tikrai atrodė nesujaudinamas. Samer paprastai paisydavo taisyklių, taigi tokia diena pasitaikė pirmą kartą.
– Argi niekad nesi permiegojusi su vaikinu per pirmąjį pasimatymą? – paklausė Samer.
– Niekada.
– Niekada?
Skarlet papurtė galvą.
Matyt, tai pirmas kartas, kai Samer pralenkė dvynę. Ji nežinojo, juoktis ar verkti, ir tai, pamanė, dar vienas ženklas, kad yra ant isterijos ribos.
– Bet kuriuo atveju, – mygo Skarlet, – kalbame ne apie mane ir ne apie paprasčiausią permiegojimą su kažkokiu vaikinu. Atidavei nekaltybę netikėliui, roko žvaigždei, kurį vos pažįsti, nors ištisus metus kartojai, kad lauksi vestuvių nakties!
Samer žinojo, kad sesuo nei supranta, nei pritaria skaistybės įžadams, tačiau jos pasirinkimą Skarlet gerbė. Dabar tikriausiai net ir pagarbos neliko. Samer suvirpėjo nuo tokios minties ir pamėgino pajuokauti:
– Na, dėkui. Didesne niekše išvadinti negalėtum?
– O kaipgi Džonas? – paklausė Skarlet ir papurtė galvą. – Nesuprantu… Kam pulti atsikratyti nekaltybės dabar, kai vestuvių naktis nebe už kalnų?
Į tą patį klausimą Samer ieškojo atsakymo nuo tos akimirkos, kai išėjo iš Ziko kambario viešbutyje. Po to, kai šįryt pamatė vaikiną darbe, mergina susitaikė su mintimi, kad nieko nebenuveiks, ir išspruko laukan, kur iki pat pietų prasėdėjo kavinėje gurkšnodama arbatą. Turėjo daugybę laiko pamąstyti ir apsvarstyti faktą, kad niekada anksčiau nebuvo patyrusi tokio neleidžiančio nustygti vietoje turiu gauti tave nedelsiant potraukio, kurį jautė vakar su Ziku. Tas jausmas nepakluso nei jokiems paaiškinimams, nei logikai – juos daug kas skyrė, ir vaikinas tikrai ne jos skonio, bet yra kaip yra.
Ji netgi buvo pradėjusi manyti, kad jos ir Džono santykiai buvo be sekso dėl to, kad jų ryšys be aistros. Tarp jų nebuvo nė menkiausios kibirkštėlės. O taip, ji mylėjo Džoną ir jis sakėsi ją mylįs, bet galbūt juodu supainiojo patogumą ir šiltus draugiškus jausmus su meile. Su Džonu Samer jautėsi patogiai ir saugiai, jį suprato… bet galbūt to nepakanka.
– Apie ką mąstai? – paklausė Skarlet.
– Visą rytą savęs klausinėju apie Džoną.
– Na ir?
Atstumdama lėkštę su salotomis, Samer liūdnai gužtelėjo pečiais. Kąsnis strigo gerklėj.
– Tiesiog nežinau. Galbūt taip norėjau įvykdyti penkmečio planą ir sukurti šeimą, kad nebekreipiau dėmesio į vis apninkančias abejones dėl santykių su Džonu?
Gal ji tikrai pamišusi? Juk bando daryti išvadas remdamasi viena aistros naktimi. Palyginti su tvirtais ir stabiliais jos ir Džono santykiais, aistra rodėsi toks nepatikimas jausmas… Tiksliau, palyginti su tvirtais ir stabiliais santykiais, kuriuos ji manė esant, pasitaisė mergina.
– Ką ketini jam pasakyti? – pasiteiravo Skarlet.
– Nežinau, – prisipažino Samer. – Jis dar negrįžo, bet anksčiau ar vėliau turėsiu pasakyti, kas nutiko. – Mergina kreivai šyptelėjo. – Faktas, jog laikraščiai mano, kad praėjusį vakarą su Ziku buvai tu, laimėjo man šiek tiek laiko. Priešingu atveju, bijau, kad Džonas jau būtų išgirdęs paskalas. Dabar galėsiu viską pasakyti jam kiek švelniau, kai grįš, – mergina kaltai pažvelgė į seserį. – Atleisk, kad įpainiojau ir tave.
– Nesirūpink. Šiek tiek gyvybės mano reputacijai šiuo momentu nepakenks, – su šaltu humoru pastebėjo Skarlet.
Suskambo mobilusis telefonas, ir Samer suvokė, kad skambina jai. Iškrapščiusi jį iš rankinės, mergina net susigūžė, pamačiusi, jog skambina Džonas.
– Džonas, – paaiškino seseriai, prieš nuspausdama mygtuką atsiliepti ir linksmu balsu tarė: Labas!
– Sveikutė, – iš aparato atsklido gilus Džono balsas, – ilgėjausi tavęs.
Ką ji galėtų į tai atsakyti?
– Kaip sekėsi kelionėje?
– Puikiai, – atsiliepė vaikinas. Balse buvo justi gera nuotaika. – Anksčiau sutvarkėme reikalus, todėl spėk! Šią popietę grįžtu į Čikagą. Iš tiesų jau esu oro uoste.
Samer pajuto, kad vidurius suspaudžia sunkumas.
– Gal pavakarieniausi su manimi šiandien? – paklausė Džonas. – Ką pasakytum apie One If by Land, Two If by Sea?
– Žinoma, – vos vos pratarė mergina. One If by Land, Two If by Sea buvo laikomas vienu iš romantiškiausių Niujorko restoranų. Įsikūręs garsiame aštuonioliktojo amžiaus pastate, kuriame kadais buvę užeigos namai, priklausę Aronui Berui.
– Laikas į lėktuvą, – įsiveržė į jos mintis Džono balsas. – Negaliu sulaukti, kada tave pamatysiu.
– Iki, – baigdama pokalbį atsisveikino Samer.
– Na? – paklausė Skarlet.
Samer pažvelgė į seserį, jausdama, kad pečius užgula sunki lemtis.
– Džonas parskrenda anksčiau nei planavo, ir šį vakarą eisime vakarieniauti.
Parodijuodama tostą, Skarlet kilstelėjo taurę su vandeniu:
– Išmušė tavo valanda.
PENKTAS SKYRIUS
Šeštą valandą Džonas jau laukė Samer One If by Land, Two If by Sea bare. Mergina buvo pasiūliusi susitikti tokiu metu, nes žinojo, kad jis bus pavargęs po kelionės ir, svarbiausia, taip ji galės susitikti su juo iškart po darbo ir išvengs jo apsilankymo namie. Žinant, kokias naujienas šįvakar rengėsi pranešti, mergina nenorėjo pasilikti su sužadėtiniu vienu du.
Pasitikdamas vaikinas pakilo nuo baro kėdės.
– Sveika, mieloji.
Švelnūs žodžiai skaudino, primindami merginai, kad yra niekinga kirmėlė, kad Džonas visada elgėsi su ja kaip su princese ir tikrai nenusipelnė to, ką ji ketino pasakyti.
Džonas lenkėsi pakštelėti į lūpas, bet Samer paskutinę akimirką kryptelėjo, ir jo lūpos palietė tik skruostą. Vaikino akyse šmėstelėjo sumišimas.
– Ar mūsų staliukas jau paruoštas? – Samer stengėsi būti linksma.
– Manau, kad taip.
Linktelėjęs barmenui ir atsiskaitęs, Džonas švelniai apglėbė merginai juosmenį ir, lydimi administratorės, juodu pasuko stalelio link. Palaukęs, kol atsisės jo mergina, vaikinas atsisėdo ir pats, tada
