ir patikimas. Trumpai tariant, puikus grobis visomis to žodžio prasmėmis.
– Džiaugiuosi, kad grįžai, – atsakė ji, ištraukdama ranką. – Ar užsakysi vyno?
Vaikinas pašnairavo į ją.
– Taip, tuoj išsirinksiu. – Paėmęs meniu, pradėjo skaityti.
Samer pasinaudojo proga ir dar kartą atidžiau į jį įsižiūrėjo. Virš galvos kabantys šviestuvai švelniai apšvietė šviesiai rudų plaukų sruogas. Turėtų būti tobulas vyras jai, bet nežinia ko trūko.
Abejonės… Dėl Džono merginai jų kildavo nuolat. Kirbančios abejonės, kurių negalėjo nusikratyti. Bet kodėl, kodėl ji turėjo permiegoti su kitu vyru, kad išdrįstų tas abejones pripažinti?.. Atnešus vyną, juodu užsisakė keletą patiekalų ir ėmė kalbėtis apie Džono kelionę. Džonas darė svaiginamą karjerą, todėl reklamos reikalais dažnai keliaudavo ir visuomet galėdavo papasakoti įdomių istorijų apie TV reklamų filmavimus ar naujų gaminių rėmimo kampanijų kūrimą.
– Žodžiu, sutvarkėme tą reikalą, – pasakojo jis, atsipjaudamas gabalėlį tešloje keptos jautienos nugarinės. – Viena iš garsiausių Holivudo aktorių pozuos trims laikrodžių reklaminiams plakatams.
– Stebiuosi, kaip ji sutiko, – atitarė Samer.
– Aš taip pat. Daugybė kino žvaigždžių nenori tapti JAV reklaminių plakatų veidais, bijo, kad pakenks jų įvaizdžiui. Jie sutinka pozuoti plakatams užsienyje, bet tik su sąlyga, kad Jungtinėse Valstijose jie nebus platinami.
– Ir kaip manai, kodėl ji vis dėlto sutiko?
– Pinigai, – atsakė Džonas. – Ši reklamos kampanija mūsų klientui nemažai kainuos, bet bendrovės vadovas mano, jog verta, nes jų tikslinę rinką sudaro amžiaus grupė nuo aštuoniolikos iki dvidešimt ketverių.
Samer jau buvo pripratusi, kad Džonui reklamos žargonas – tarsi antroji prigimtis. Jis vis įterpdavo tikslines rinkas, rinkos dalis ir kampanijas. Ji žinojo, kad būtent dėl tokio atsidavimo darbui Džonį ir lydi sėkmė.
Padavėjui nunešant lėkštes, Džonas staiga tarė:
– Beje, šiandienos paskalų skyrelyje skaičiau, kad Skarlet susitikinėja su Ziku Vudlou. Gal ji galėtų įkalbėti jį ką nors pareklamuoti?
Samer tuo metu kėlė prie lūpų taurę vyno. Jos ranka sudrebėjo, ir palietas vynas dviem ryškiomis raudonomis dėmėmis užtiško ant baltutėlės staltiesės.
– Atsargiai, – įspėjo Džonas.
Mergina pastatė taurę ant stalo taip stipriai, kad ši net dunkstelėjo. Tada krenkštelėjo. Ilgai laukė tinkamos akimirkos pradėti pokalbį apie Ziką, bet išseko visi pasiteisinimai. Vakarienė baigėsi, ir tinkamesnio laiko nebebus.
– Džonai, mums reikia pasikalbėti, – išpyškino ji, mostelėdama desertų meniu padavėjui, kad šis eitų šalin.
Akimirką Džonas smalsiai į ją žiūrėjo, paprašė padavėjo sąskaitos, tada paragino Samer:
– Pasakok. Visą vakarą atrodei įsitempusi ir išsiblaškiusi. Sukau galvą, kas tau neduoda ramybės.
– Man sunku apie tai kalbėti, – prabilo ji. Pirma paaiškinti, o prisipažinti vėliau, ar pirma prisipažinti, o tada pasiaiškinti? Mergina dvejojo.
– Aš klausau, – padrąsino jis.
– Kol buvai išvykęs, nutiko kai kas netikėta, ir aš… aš kai ką suvokiau.
Vaikinas tylomis stebėjo ją laukiančiu žvilgsniu.
Samer pajuto, kaip kaupiasi ašaros. Jautėsi taip, tarsi rengtųsi įspirti šunyčiui. Nuleidusi akis, ji išspaudė:
– Džonai, negaliu už tavęs tekėti.
– Ką? – vaikinas priverstinai skeptiškai nusijuokė negalėdamas patikėti.
– Aš nejuokauju.
– Kodėl? Maniau…
Mergina neleido jam baigti.
– Praėjusią naktį aš permiegojau su vienu vaikinu. Su Ziku Vudlou.
Štai ji, žiauri, akis badanti tiesa.
Džonas atrodė it gavęs antausį ar aplietas kibiru ledinio vandens.
– Ką pasakei?!
– Praėjusią naktį permiegojau su Ziku Vudlou. Paskalų skiltyje viskas supainiota. Ne Skarlet buvo su Ziku, o aš. – Mergina giliai atsiduso, žvilgsniu maldaudama supratimo, nors nebuvo jo verta ir nesitikėjo. – Nemaniau, kad taip nutiks! Nuėjau į Muzikantai už gydymą koncertą, tikėdamasi gauti Ziko interviu žurnalui. – Samer bejėgiškai nutilo. – Nesuprantu, kas nutiko…
Džonas paniekinamai purkštelėjo:
– Liaukis, Samer, juk žinai, kas nutiko. – Vaikinas susiraukė. – Beje, taip artimai susidraugavot, kad vadini jį vardu?
Suvokdama savo klaidą, Samer papurtė galvą.
– Nekaltinu tavęs, kad pyksti ir esi įskaudintas…
– Nejaugi? – sarkastiškai paklausė jis ir persibraukė pirštais per plaukus. – Išvažiuoju kelioms dienoms, o tu permiegi su kitu! Ar supranti, kaip jaučiuosi? Sakei man, kad nori palaukti iki vestuvių!
– Žinau, – kaltai pripažino ji, – pastarąsias dvidešimt keturias valandas praleidau svarstydama, kaip ir kodėl tai įvyko. Nebuvau girta ar pernelyg išvargusi, bet suvokiau, kad stengiausi nekreipti dėmesio į abejones, kylančias dėl mudviejų.
– Kokias abejones?! Mes tobulai tinkame vienas kitam. Iš gyvenimo abu norime to paties.
– Taip, – sutiko mergina, žinodama, kad turi būti atsargi, – bet mums trūksta ugnelės. Galbūt… galbūt todėl mums buvo lengva taip ilgai susilaikyti nesimylėjus.
Vaikinas nepratarė nė žodžio.
– Galbūt mylėjome vienas kitą nejausdami aistros, – tarė ir švelniai pridėjo: – Tu irgi vertas patirti aistrą, Džonai. Mes abu to verti.
Džonas vienu mauku ištuštino vyno taurę.
– Galėjau būti toks pat aistringas kaip bet kuri roko žvaigždė, jei tik būtum suteikusi man galimybę, Samer. Tačiau sutikau su tavo sąlygomis laukti iki vestuvių nakties.
Negalėdama atlaikyti jo žvilgsnio, mergina nuleido akis. Nusitraukė nuo piršto žėrintį sužadėtuvių žiedą. Paėmusi buvusį sužadėtinį už rankos, padėjo žiedą jam ant delno ir švelniai užgniaužė pirštus.
Vaikinas spoksojo į jųdviejų rankas.
Kai padavėjas grįžo su sąskaita, Samer ištiesė ranką, bet Džonas buvo greitesnis. Atitraukdamas ranką nuo
