pažvelgė į šalia stovintį vyrą ir ilgesingai pagalvojo apie lovą, minkštą pagalvę, jaukią antklodę šilkiniu užvalkalu ir vienatvę. Ne apie seksą, nes tada iškart prisimindavo Lijamą Eliotą.
Ji susierzinusi atsiduso ir žvilgtelėjo į deimantais nusagstytą laikroduką. Ar ilgai ištvėrė šį kartą? Mažiau nei prieš valandą prisiekė nebegalvoti apie Lijamą ir tą nuostabią, iš koto verčiančią popietę. Dievulėli, ji tikrai labai silpna. Dėl visko kaltas nuovargis. Jau penkias dienas ji blogai miegojo, nes atsidūrusi lovoje iškart prisimindavo Lijamas. Jis brovėsi į sapnus ir vėlė patalus.
Kad jį kur.
Kitame salės gale Obrė pamatė Trišą Evans. Užplūdo mintys apie aną popietę. Galerijos darbuotoja nežinojo, kad jie ne pora, bet tai nesukliudė jai begėdiškai įbrukti Lijamui savo telefono numerį.
Ragana.
Minia praretėjo ir atpažinusi Trišos palydovą Obrė beveik užspringo šampanu. Lijamas. Ką gi, jis netruko priimti šios tamsiaplaukės pasiūlymo. Obrę užplūdo jausmai. Pyktis? Pavydas? Šiaip ar taip, jų apskritai neturėtų būti. Kaip galima pykti ar pavydėti? Juodu su Lijamu nebuvo ir niekada negalės būti pora.
– Kas ta paukštytė?
– Atsiprašau? – Obrė atsisuko ir pažvelgė į atletišką amerikietiškojo futbolo žaidėją, kuris šįvakar atlydėjo ją į meno dirbinių labdaros vakarėlį. Vienas iš tėvo žurnalų šiuo metu rašė straipsnių seriją apie Baką Parksą ir jo atsistatydinimą iš Nacionalinės futbolo lygos. Tėvas pasiūlė jai vakarėlyje pasirodyti su Baku ir taip sukelti šiokį tokį šurmulį.
– Tamsiaplaukė permatoma raudona suknele. Spoksai į ją lyg norėtum sumalti į miltus.
Teisingai pasakyta.
– Niekas. Nesvarbu.
Tuo metu Lijamas atsisuko. Jo žvilgsnis iš kito salės galo įsmigo į Obrę ir jai užgniaužė kvapą. Su smokingu jis atrodė nepakartojamai. Elegantiškas. Seksualus. Tarsi nuo žurnalo virželio.
– Dabar suprantu.
Obrė sumirksėjo ir nusisuko nuo Lijamo. Bet žiūrėti kur nors kitur nebuvo taip lengva. Bako akyse ji pamatė užuojautą.
– Ką supranti?
– Tau rūpi ne ji, o jis.
Nejaugi ji kiaurai permatoma?
– Klysti. Tai Eliotų leidybos korporacijos finansinių reikalų vykdytojas. Ta kompanija – didžiausia mūsų konkurentė. Tas vyras negali man patikti.
Bakas šyptelėjo ir palenkė galvą.
– Ką bandai apgauti, Obre?
Bakas buvo aukštas, tvirtas, nuovokus ir linksmas vaikinas. Maloniai kvepėjo, o pagal užsakymą pasiūtas kostiumas gulėjo it nulietas. Ir kodėl ji nesusižavėjo šiuo vyru? Tiesiog negalėjo. Širdis nepradėdavo plakti greičiau, kai Bakas tardavo jos vardą, delnai nesuprakaituodavo, kai jis į ją žiūrėdavo, papilvėje neimdavo plazdėti drugeliai, kai netyčia paliesdavo vienas kitą. Regis, Bakas jautėsi taip pat.
Staiga Bako akyse įsižiebė šelmiškos ugnelės.
– Gal nori, kad jam būtų apie ką pamąstyti? Vyrukas artinasi prie mūsų.
Obrės širdis apmirė, paskui ėmė plakti kaip pašėlusi.
– Artinasi?
– Taip. Galėčiau tave pabučiuoti. Ilgai ir lėtai. Pasistengčiau, kad bučinys atrodytų tikrai karštas. Reikia jį paerzinti.
Jeigu ne užplūdusi panika, Obrė būtų dėkinga dailiajam futbolininkui už pasiūlymą, bet dabar jai trūko oro. Jeigu jis dabar pabučiuotų, ji tikrai uždustų.
Stambi Bako ranka apsivijo ją per liemenį ir prisitraukė arčiau.
– Paskutinė galimybė, – sušnibždėjo jis.
– Obre! – griežtas Lijamo balsas nutvilkė lyg ugnies blyksnis.
Mergina nurijo seiles ir akimirką delsė, norėdama atgauti išgaravusią drąsą. Nutaisė abejingą šypseną ir atsisuko:
– Labas vakaras, Lijamai, sveika, Triša. Ar patinka vakarėlis?
Vengdama Lijamo žvilgsnio Obrė žvelgė į triumfuojančią Trišą, kuri akiplėšiškai šypsojosi. Bakas spustelėjo Obės liemenį ir ji mintyse pasižadėjo vėliau už tai jam padėkoti. Tuo tarpu Bakas ištiesė ranką ir prisistatė pirma Trišai, o paskui Lijamui:
– Bakas Parksas.
Aiškiai nesitenkinanti viena didele žuvimi, užkibusia ant jos kabliuko, Triša sumirksėjo storai dažytomis blakstienomis, pažvelgė į Baką ir išpyškinusi savo vardą pridūrė kažkokią banalybę apie futbolą. Apkurtinta beprotiško širdies plakimo Obrė beveik nieko negirdėjo.
– Lijamas Eliotas.
Atrodė, kad nuo įtampos ore sublyksėjo žiežirbos, kai vyrai spaudė vienas kitam ranką. Bakas prisitraukė Obrę dar arčiau. Jis buvo ramus kaip belgas.
Obrė pabandė vėl pažvelgti į Lijamą.
– Paveikslas mamai labai patiko, – teištarė jis neįskaitoma veido išraiška.
– Taip ir maniau.
Lijamo lūpos suvirpėjo.
– Mama paprašė, kad pakabinčiau miegamajame. Neklausiau kodėl. Nenoriu žinoti.
Obrės lūpų kampučiai pakilo.
– Taip. Net neabejoju, kad nenori.
Užplūdo prisiminimai, kaip Lijamas ją glamonėjo, bučiavo, kaip paėmė ją, ir šypsenėlė dingo nuo jos lūpų, ėmė virpėti kojos. Reikia nešdintis ar bent jau pasitraukti kuo toliau. Išeiti negalėjo, kol neįvykdė tėvo nurodymų. Šok, plepėk, tegu jus nufotografuoja keli fotografai iš aukštuomenės gyvenimą nušviečiančios spaudos.
– Buvo smagu su jumis pasimatyti, bet pažadėjau Bakui pašokti su juo. Iki.
Obrė įsmeigė akis į garsųjį sportininką ir tylomis meldė ją gelbėti. Laimei, jo protas buvo toks pat miklus kaip ir kojos.
Norėdamas susikeisti vietomis Lijamas paklojo penkiasdešimt dolerių. Turbūt šis poelgis nėra pats protingiausias. Juk pinigus išleido tam, kad galėtų pakankinti save tuo, ko negali turėti.
Jis tyčia delsė, kol Obrė ir jos palydovas atsisės prie didelio apvalaus stalo kartu su kitomis trimis poromis, ir tik tada nusivedė Trišą į jų vietas. Obrė žvilgtelėjo, kai jis atitraukė Trišai kėdę. Žydros akys išsiplėtė ir prisipildė siaubo. Mergina išbalo, nuo veido dingo mandagi šypsena.
Šiaip ne taip nusukusi žvilgsnį į tolį ji sėdėjo tiesi ir sustingusi. Lijamas įsitaisė šalia. Jų pečiai susilietė, kai jis
