negalėjo nuvilti tėvo. Nusiplūkė stengdamasi būti tokia darbuotoja ir dukra, kokia jis galėtų didžiuotis, bet nepavyko. Jautėsi skolinga tėvui už tai, kad jis, nors ir nenoriai, ją pasiėmė. Skirdamasis su motina tėvas nenorėjo globos. Nenorėjo ir tada, kai pašlemėkas patėvis įšliaužė į jos lovą ir pasisiūlė palaikyti draugiją, kol motina išvykusi iš miesto.
Obrė girdėjo, kaip tėvas ginčijosi su Džeine, kai ši atskleidė tą baisią paslaptį. Jo baubimas skverbėsi pro uždaras kabineto duris.
– Ką po, galais, darysiu su paaugle?
Džeinės atsakymo Obrė negirdėjo. Tiesą sakant, ji keletą valandų iš tėvų nesulaukė jokių žinių. Pagaliau motina įsiveržė į Metju Holto kabinetą su visais Obrės daiktais, nutrenkė juos ant žemės ir žybtelėjusi į Obrę akimis pasakė:
– Matai, ką padarei apsimelavusi.
Ir išėjo.
Pamela Holt Kurtis nenorėjo žinoti Obrės versijos. Ji nusprendė tikėti savo jaunojo vyro pasakojimu. Šis tvirtino, kad Obrė pati pasikvietė jį į savo kambarį, o prieš tai jau kelias savaites su juo flirtavo.
Obrės motina nebenorėjo jos matyti, o tėvas išvis niekada nenorėjo.
– Lijamai.
Lijamas sumirksėjo, pakėlė buką žvilgsnį nuo popierių ir įsistebeilijo į žmogų, kuris pabeldęs įėjo pro duris. Keidas Makmenas buvo vyriausiasis Eliotų leidybos korporacijos madų žurnalo Charizma redaktorius ir geras Lijamo draugas. Turbūt geriausias draugas.
– Turi minutėlę?
– Žinoma, Keidai, užeik.
Po ryte įvykusio posėdžio, į kurį buvo susirinkę žurnalų vyriausieji redaktoriai, Lijamo mintys klaidžiojo kažkur kitur, todėl Keidas nesutrukdė. Lijamas jautėsi prislėgtas, kad per posėdį vyravo įtampa – anksčiau būdavo visai smagu.
Šią savaitę jį blaškė mintys apie Obrę. Vos sugebėjo susieti svarbius faktus su skaičiais. Akimirką svarstė, ar nepaklausus Keido, kaip išmesti iš galvos tą moterį, bet šios minties atsisakė. Bičiuliui iki šiol nelabai sekėsi su moterimis, tai patvirtina ir neseniai paskelbtos jo sužadėtuvės.
– Kas atvedė gaidį iš vištidės? – nuskambėjo jų mėgstamas juokelis. Keidas buvo vienas iš kelių vyrų, dirbančių Charizmoje. Ten viešpatavo moterys. Kitas jau būtų atsidūręs po padu. Bet tik ne Keidas.
– Turi sunkumų su moterimi? – paklausė Keidas ir atsisėdo į kėdę priešais.
Nerimas privertė Lijamą išsitiesti.
– Kodėl klausi?
– Skambinau tris kartus, kol atsakei.
Lijamas tylomis nusikeikė. Iš galvos neišėjo šeštadienio vakarėlis ir telefono skambutis, kurio neturėjo būti. Gana kvaila pilti žibalo į ugnį, kurią nori užgesinti.
– Kas yra, Makmenai? Sakyk.
Tiesus pilkų Keido akių žvilgsnis bylojo, kad Lijamo išsisukinėjimas jo neapkvailino.
– Gerai, galime žaisti pagal tavo taisykles. Galiausiai vis tiek turėsi atskleisti kortas.
– Keidai…
– Norėčiau, kad būtum pabrolys per mano ir Džesės vestuves kitą mėnesį.
Džesė atliko praktiką žurnale Charizma ir neseniai visus pribloškė atskleisdama, kad yra tetos Finolos duktė, kurią ji prieš dvidešimt trejus metus buvo priversta atiduoti įvaikinti. Kol Džesė neatskleidė šios šokiruojančios paslapties, Keidas abejojo jos lojalumu ir įtarė esant kito žurnalo šnipe.
Dėl to, kam ištikima Obrė, abejonių nekilo. Lijamas atlošė pečius, bet gumulas gerklėje nepranyko.
– Man bus garbė, Keidai. Vadinasi, turėsiu surengti tau beprotiškai gerą bernvakarį.
– Pritariu tavo sumanymui. Džesės nebus, bet gal apsieikime be nuogų moterų. Į ją vienintelę tenoriu žiūrėti.
– O kaip kiti?
Keidas pasilenkė į priekį, nuleido alkūnes ir suspaudė rankas.
– Norėtum pasikalbėti apie ją?
Apie ją. Keidas turėjo omeny ne Džesę.
– Siūlaisi man duoti patarimą dėl moterų? Praėjusį mėnesį prašei tau tokį duoti.
Keidas prunkštelėjo.
– Kai kurie buvo visai geri.
– Ei, sakiau tau imtis ryžtingų veiksmų.
– Aš tau sakau tą patį. Praėjusį mėnesį plaukiau prieš srovę ir stengiausi, kad manęs neįsuktų meilės sūkurys. Regis, šį mėnesį jame atsidūrei tu pats. Nesipriešink, žmogau. Tegul jis tave įtraukia. Pamatysi, kaip džiaugsies.
Meilė? Tikrai ne. Tik kelios malonios valandos su moterimi. Aistra? O, taip. Nuo aistros jam prasidėjo alergija – peršti dvidešimt keturias valandas per parą, septynias dienas per savaitę.
– Negaliu.
– O kodėl ne?
– Ji… – Velnias. Neketino prasitarti. – Vieninteliai sunkumai, kuriuos turiu, susiję su Eliotų leidybos korporacija. Ta kekšė dėl Patriko ir jo prakeiktų varžybų jau nuo sausio mėnesio yra mano meilužė.
Keidas papurtė galvą.
– Meluoji akis išvertęs, drauguži. Pasakyk, kai norėsi papasakoti. O kol kas žiūrėk, kad būtum laisvas kitą savaitgalį. Šeštadienį Džesės tėvas rengia mums sužadėtuvių vakarėlį Kolorade. Atvažiuok. Nenoriu rančoje būti vienintelis asfalto vaikas.
Lijamas pažvelgė į šūsnį dokumentų ir ataskaitų ant stalo. Kai tiek darbų, būtų beprotybė viską mesti ir skristi į Koloradą, bet gal verta, jei tai padės išmesti iš galvos tą moterį.
– Atvažiuosiu.
– Einu į kavinę. Eisi kartu?
– Ne, reikia pasirūpinti kelione.
Kvailio kelione.
Apsimetusi rami Obrė stovėjo priešais tėvo stalą. Tokia nebuvo. Ir kam šią vėlyvą popietę jis sušaukė susirinkimą?
Teko laukti, kol tėvas peržiūrės žurnalo kopiją. Tikrinti žurnalo korektūrą buvo leidinio vadybininko pareiga, bet tėvas daug laiko praleisdavo žvilgčiodamas kitiems per petį. Ypač per josios. Nuspėdavo visus jos sprendimus, todėl ir kiti darbuotojai elgėsi taip pat. Tėvas tvirtino, kad viršūnės nepasiekė tik todėl, kad leido kitiems atlikti visus purvinus darbelius ir kad nemėgo kitiems perduoti užduočių.
Galų gale Obrė paklausė:
– Skambinai?
